A. Tapinas. Mūsiškiai. Minus 46 tūkstančiai mūsiškių

Madingiausias pastarųjų dienų žodis – mūsiškiai. Sudirginęs ir taip jau sudirgusią visuomenę, į nenusakomos spalvos mišrainę suplakęs keistus produktus – Holokaustą, Kremliaus propagandą, komercinę rinkodarą, kolektyvinę istorinę atsakomybę ir jos kratymąsi, kažkur giliai tamsiuose lietuvio sielos kampeliuose slypintį antisemitizmą – ir iš to molio it Pigmalionas Galatėją nulipdęs dar vieną naujosios Lietuvos heroję – Rūtą.

Apsuptą priešų ir pavojų, einančią prieš sistemą, pasiruošusia kentėti dėl teisybės ir iškelta ranka nešančia tikėjimą ir šviesą.

Jūs man pasakykit, kas yra su šituo vardu viešojoje erdvėje? Kodėl kai tik Rūta, taip iš karto priešų apsuptis, sistemos spaudimas, didelės grėsmės, ne mažesnė kančia dėl teisybės ir heroizmas?
Ne apie tai šiandien. Nuoširdžiai ploju Rūtai už tobulą knygos reklamos kampaniją (net ir „Paskutinei kadencijai“ labai toli iki tokios rinkodaros aprėpties) ir palieku knygą „Mūsiškiai“ nuošaly.
Bet lieka žodis. Mūsiškiai.

Tie mūsiškiai, kurie pernai susidėjo manatkes ir pamojavo Lietuvai ranka. 46 500 mūsiškių. Pamačius duomenis valdžios žmonėms turėjo šaukštas iš rankos iškristi ir sriuba kostiumą aplaistyti. O juk pastaruosius metus turėjome būti dėkingi Partijai ir Vyriausybei, kad emigracija mažėja ir tuoj migracijos saldo taps teigiamas, ką ten tos EK prognozės, kad anksčiau 2035 metų tai nenutiks. Ir štai, prašau – plius dešimt tūkstančių emigrantų palyginus su 2014 metais. Turbūt dėl karinės prievolės.

Bet mes puikiai žinome, kad ne dėl karinės prievolės. O dėl mūsų valdžių neįgalumo. Ne, ne dėl nesugebėjimo sustabdyti emigracijos, globalizacija diktuoja savo sąlygas. Dėl nesugebėjimo identifikuoti problemos ir suvokti, ką su ja daryti.

Pažvelkime istoriškai.

2006 metais valdžiai ima kirbėti mintys, kad su tuo žmonių išvažiavimu gali būti ne kažką. Tuometis premjeras Gediminas Kirkilas susitikime su Airijos politikais sugeba išlementi keletą abstrakcijų apie poreikį steigti informacijos centrus ir juokauja, kad Lietuvos parduotuvės nesusitvarko su parsiunčiamais pinigais. Tiesiog stand-up komikas.

2007 metais vyriausybė patvirtina Ekonominės migracijos reguliacijos strategiją, kurioje numatyta, kad 2012 metais ekonominiai migrantai masiškai grįš į Lietuvą ir migracijos saldo bus 0. Aha, kur gi ne.
2007 metais įsteigiama liūdnos atminties Ekonominės migracijos reikalų komisija. Kodėl liūdnos? Nes apčiuopiamų veiklos rezultatų nebuvo, o 2008 pasikeitus valdžiai komisijos funkcijos buvo išdalintos ministerijoms ir ji tyliai nunyko į nežinią.

Įspūdingiausias komisijos darbas – ataskaita, kurioje minima, kad pasikeitus ekonominėms aplinkybėms nevertėtų emigrantams akcentuoti ekonominės Lietuvos situacijos, bet vis tiek raginti juos grįžti.

Kriziniais 2008-2010 metais emigracijos klausimas apskritai nelabai buvo keliamas – kas bus priešas sveikatai ir per krizę mėgins išvažiuojančius stabdyti. Važiuokit tik ir natūraliai mažinkit nedarbą.

Kad nieko nedaroma, 2010 metais pripažino ir tuometis konservatorių socialinės apsaugos ir darbo ministras Donatas Jankauskas, o kitas įtakingas konservatorius – Rimantas Dagys tvirtino, kad Seimas „nesiima jokių veiksmų, nes laukia Vyriausybės siūlymų, kuri pažadėjo iki pavasario kažką paruošti“.

Iki pavasario kažką paruošti – netrukus šita linija kartosis.

2011 metais ant emigracijos arkliuko jojo opozicija. Pamiršęs savo premjeravimo neveiklumą Gediminas Kirkilas gyrėsi, kad 2008 metais pavyko suvaldyti emigraciją iki nulinio saldo (šiaip tai 2008 metais migracijos saldo buvo –16 000 žmonių, bet skaičiai politikams niekada netrukdė) reikalavo iš Kubiliaus veiklos plano ir visuomenės įtraukimo, kad emigracija nevirstų evakuacija.

2011 metais Užsienio reikalų ministerija paskelbė „Globalios Lietuvos“ programą, kuri turėjo įtraukti emigrantus į Lietuvos gyvenimą. Mintis nebloga, bet programa kentėjo nuo kelių chroniškų viešojo sektoriaus projektų ligų – ją vykdė net 13 valstybinių ir viešųjų institucijų ir be abstraktaus siekio „kad kiekvienas lietuvis būtų svarbus Lietuvai“ ji nesugebėjo iškristalizuoti konkrečiais skaičiais pagrįstų strateginių programos tikslų.

2014 metų programos ataskaitoje pateikiami tokie laimėjimai kaip seminaro „Parlamentinė biblioteka valstybės informacijos politikos kontekste” surengimas ar pasigyrimas, kad 2014 metų pabaigoje programos feisbuko paskyra turėjo net 3000 sekėjų verčia ironiškai šypsotis.

Nesupraskite neteisingai – buvo ir prasmingų projektų, ir gerų renginių, ir entuziastų idealistų. Gerai, kad tokia programa egzistuoja, bet vis dėlto atrodo, jog dabartinei valdžiai ji labiau trukdo ir yra instituciškai nerangus pleistras uždėtas ant lūžusios kojos.

2012 metais vėl pasikeitė valdžia ir konservatoriams prireikė mažiau nei metų, kad jų vadai pradėtų reikalauti iš naujosios koalicijos Vyriausybės veiklos plano dėl emigracijos ir piktintųsi, kad neatsižvelgiama į visuomenės pasiūlymus.

Šita valdžia irgi neskubėjo. 2013 metų vasarį buvo išreikšta iniciatyva sudaryti darbo grupę, kuri rengtų siūlymus dėl migracijos politikos gairių, iki 2013 metų spalio turėjo būti parengta Ekonominės migracijos politikos strategija, bet kažkaip...

2015 metais atsibudo irgi valdančioji „Tvarkos ir teisingumo“ partija ir Seime įsteigė Migracijos komisiją, nes „reikia kalbėti ir spręsti šią problemą“.

Ane?

Štai taip atrodo komisijos veikla ir pastangos grąžinti migrantus.

Ir vieno posėdžio darbotvarkė. Faktiškai emigrantai jau dedasi lagaminus ir tūkstančiais grįžta.

2016 metais „Tvarka ir teisingumas“ vėl reiškia rūpestį ir sako, kad Vyriausybė jau pradėjo rengti emigrantų grąžinimo planą, kurį turėtų pateikti iki kovo.

Va jau kovą tai dės valdžia vaizdų. Tuoj visi bus sugrąžinti. O dar rinkiminiai makaronų kabinimo metai.

Ir pamenat – pavasarį valdžia žadėjo kažką daryti. Ir vienąkart, pavasari, tu vėl atjosi drąsiai – o mylimas pavasari, manęs jau neberasi.

Visą šį laikotarpį galima reziumuoti paprastai – per 10 metų Lietuvos valdžia taip ir neatrado minčių ir noro daryti kažką progresyvaus su jau išvažiavusiais mūsiškiais. Kol jie dar mūsiškiai.

Įdomus momentas. Mes lankstomės prieš užsienio investuotojus ir be galo didžiuojamės, kad jie sukūrė 541 darbo vietą 2014 metais, bet nekreipiame dėmesio į mūsiškius, kurie kasmet įdeda 4,5 proc. į bendrąjį vidaus produktą – kuklius pusantro milijardo eurų. O tiesioginių užsienio investicijų sulaukėme 160 milijonų. Skirtumas beveik dešimt kartų.

Visuomenės požiūris į didžiausius Lietuvos investuotojus – mūsiškius užsienyje irgi savotiškas. Nuo pasmerkimo – „išdavėt tėvynę“ – iki atviro pasijuokimo „kokie ten jie“. Tai jaučiasi ir žiniasklaidoje, ir kai kuriuose valdžios sluoksniuose.

Iš ko juokiamės, ponai? Iš savo atvaizdo veidrodyje? Gal kiek kreivoko, bet ir mūsų pačių veidai ne apoloniški. Kiekvienam žiniasklaidoje išsamiai aprašomam skandalui, į kurį įsivėlė mūsiškiai emigrantai, atrastume atitikmenį ir Lietuvoje. Atvažiavę emigrantai puikuojasi savo pinigais? Nes jau Lietuvoje „nuvorišų“ ir jų puikybės tai nė iš tolo nėra. Nusikalsta ir sėda į kalėjimus? Na, taip Lietuvoje tai kalėjimai jau bankrutavo dėl klientų stygiaus.

Ir ką smerkiam? Mūsiškių investuotojų grupę, kuri nieko neprašydama ir nereikalaudama įlieja į šalį 4 proc. BVP? Įsivaizduokime tokius užsienio investicijų mastus. Valdžia vaikščiotų ištinusiomis lūpomis nuo kojų bučiavimo.

Mūsiškių atsiunčiamų pinigų kiekis mažėja, nes trūkinėja saitai su tėvyne – sako ekonomistai. Taip, kur netrūkinės, jeigu tėvynė per dešimt metų net nesugeba sugalvoti, kaip kreiptis į išvažiavusius.
Teisus, dešimt kartų teisus Gediminas Kirkilas, kuris sakė, jog „žmonės išvažiuoja dėl valdžios neveiklumo, dėl biurokratų savivalės, teisingumo stokos. Vyriausybė tam ir yra, kad spręstų iššūkius, o ne diletantiškai samprotautų, bejėgiškai skėsčiodama rankomis“. Gerą čia Gediminas įkalė tai Vyriausybei.

Būtų įdomu sužinoti, kokius darbus nuveikė ir kokias strategijas kuria apie turtingus skandinavus svajojantis valstybinis turizmo departamentas? Ar jis mato 500 000 norinčių ir galinčių čia atvažiuoti ilsėtis mūsiškių, kuriuos reikia tik pakviesti? Ar jau išsivadėjo buvusios direktorės R. Balnienės sviestos frazės, kad „per 20 metų emigravo nusikaltėliai, tad Lietuva yra saugi šalis“ dvokas?
Netikėkit, kad aukštas Lietuvos pareigūnas galėjo taip pasakyti viešai? Pasižiūrėkite patys – nuo 1:57 iki 2:30. Svetimos gėdos nebūna.

Vienos mokyklos vadovai susitikimo su moksleiviais paprašė paraginti jaunimą neemigruoti ir likti Lietuvoje. Sutikau. Ir pasakiau – „jeigu svarstote važiuoti, važiuokit. Dėl to jūsų tėvai ir seneliai kėlė vėliavas Vingio parke, sausį stovėjo prie Seimo, kad jūs turėtumėte laisvę rinktis ir atviras sienas, o ne narvą. Važiuokit, bet apgalvokit savo ateitį ir išnaudokit turimas galimybes. Lietuva liks jūsų viduje ir ateis momentas, kai jums prireiks jos, o jai – jūsų. Ir jūs tikrai grįšit, jei ne visam, tai bent trumpam laikui“. Vadovai liko nelabai patenkinti, bet ką jau ten.

Kažkada turime suvokti, kad emigracijos nesustabdysi ir mokytis iš tai jau išgyvenusių šalių, kaip neleisti sutrupėti bendriems saitams.
Nes ateityje kunkuliuoja tamsūs debesys ir neramios dienos. Po penkerių metų Europos parama baigsis, baigsis katino dienos miltus auksu verčiantiems niekšeliams, bet bus atjungtas dirbtinis kvėpavimas ir normaliems žmonėms.

Kur tada ieškosime pagalbos, ponai, jei šiandien pamiršime, kad šioje valstybėje dar yra rezervas.

Mūsiškiai.

Haiku

Audra artėja
Raitelis Vytis dairos
Mūsiškių ieško