Pirmasis argumentas – didžioji rusų visuomenės dalis yra ir dar ilgai bus lojali šiam režimui, kuris bent iki 2013 m. garantavo kasmet augančią gerovę, kokios dabartiniai rusai niekada nebuvo matę. Pirmą kartą po beveik šimto metų rusai pamatė lūžtančias nuo prekių parduotuves, pradėjo važinėti užsienietiškų markių automobiliais, ėmė poilsiauti Turkijoje ir Egipte. Tokią stabiliai augusią gerovę pamiršti sunku, todėl kai ją suteikęs prezidentas V. Putinas dabar sako, kad gerovės pablogėjimas yra laikinas, eiliniams rusams yra sunku tuo netikėti.
Antrasis argumentas – kita ir greičiausiai mažesnė visuomenės dalis širdies gilumoje nėra lojali šiam režimui, nes mato, kad šalyje vyksta negeri dalykai – smunka ekonomika ir pragyvenimo lygis, agresyvėja užsienio politika, valdžios valdoma žiniasklaida atvirai meluoja. Tačiau visa tai matantys žmonės jaučiasi bejėgiai ką nors pakeisti ir stengiasi prisitaikyti prie esamos padėties, manydami, kad taip yra saugiau nei bandyti kovoti su režimu.
Ketvirtasis argumentas – nors istorija mus moko, kad permainų visuomenėje variklis yra ne pasyvi dauguma, bet aktyvi mažuma, vargu ar galima kalbėti apie aktyvią mažumą Rusijos politiniame gyvenime. Vadinamoji nesisteminė opozicija yra silpna ir susiskaldžiusi – Michailas Kasjanovas niekaip nesutaria su Grigorijumi Javlinskiu. Ši nesisteminė opozicija neturi nė vieno atstovo parlamente, o šiais metais vyksiančiuose Dūmos rinkimuose Kremlius vargu ar leis šiai opozicijai į tą pseudo parlamentą pakliūti.
Štai čia jau prasideda interpretacijos, kiek gali pratempti režimas, negalėsiantis garantuoti buvusios gerovės. Kremlių kritikuojančių ekonomistų nuomonės išsiskiria. Viename krašte yra manantys, kad V. Putinas išsilaikys valdžioje mažiausiai iki 2024 m., nes 2018 m. prezidento rinkimuose jis nugalės lengvai. Kitame krašte – manantys, kad šiam režimui liko metai pusantrų, kol baigsis pinigai rezerviniame fonde.
Kiti Kremlių kritikuojantys intelektualai – rašytojai, filosofai, istorikai, žurnalistai – labiau remiasi istorinėmis analogijomis ir nuojauta, kad šalies laukia dideli sukrėtimai. Pagrindinė analogija – laikotarpis tarp 1914 ir 1917 metų, per kurį caras Nikolajus II įsivėlė į pirmąjį pasaulinį karą ir neteko sosto. V. Putinas paskelbė karą Europai po šimto metų – 2014 metais. Ar tai galėtų reikšti, kad 2017 m. jis neteks prezidento posto?
Komentaras skambėjo LRT RADIJO eteryje.