1946 metais dauguma žvelgė į ateitį be didelio optimizmo. Daugybė žmonių badavo, ekonomika buvo žlugusi. Rytinėje Vokietijos dalyje, Ukrainoje ir Moldovoje per aštuoniolika mėnesių po karo iš bado mirė apytiksliai trys milijonai žmonių. Istorija, nutikusi Lenkijai priklausiusiame Lvovo mieste, kai bado iškankinta ir iš proto išėjusi motina suvalgė du savo vaikus, beveik nesulaukė spaudos dėmesio.
Vengrijoje infliacija pasiekė nepavydėtiną pasaulinį 14 kvadrilijonų (šis skaičius rašomas su 15 nulių) procentų rekordą. Visoje Europoje pinigai tapo beverčiai – juos pakeitė mainikavimas cigaretėmis arba vogtais užsienio kariuomenių daiktais. Šiaurės pusrutulį užplūdo pabėgėliai, ypač Vidurio Europą, kur nugalėtojai Sąjungininkų karo belaisvius, priverstiniams darbams atvežtus žmones ir iškankintus, bet išgyvenusius nacių koncentracijos stovyklų kalinius vadino vienu vardu – „perkeltaisiais asmenimis“.
DELFI siūlo paskaityti ištrauką iš naujausios Victor Sebestyen knygos apie neregėto masto pabėgėlių krizę, su kuria pasaulis iki tol nebuvo susidūręs.
Pabėgėliai
Jungtinių Tautų pagalbos ir atkūrimo administracija (JTPAA) buvo įkurta, kai karas dar toli gražu nebuvo pasibaigęs. Jos darbuotojai steigė stovyklas ir ligonines prie Sąjungininkų fronto linijų ir, bandydami pamaitinti daugybę žmonių, aiškiai pamatė beprecedentį krizės mastą. Jie buvo atsidavę ir patyrę darbuotojai. Chaoso apimtoje pokario Europoje jie išgelbėjo gyvybę daugybei svetur atsidūrusių žmonių.
Kol karas nebuvo pasibaigęs, niekas negalėjo būti tikras, kokia bus krizė, bet JTPAA pareigūnai apskaičiavo, kad jiems reikės teikti pagalbą apytiksliai septyniems milijonams pabėgėlių. 1949 m. pradžioje uždarant pabėgėlių stovyklas, jų buvo kur kas daugiau – apytiksliai vienuolika su puse milijono. O 1946 m. pavasarį Europoje vis dar buvo apytiksliai keturi milijonai pabėgėlių ir perkeltųjų asmenų (DP); jie skyrėsi tuo, kad perkeltasis asmuo turėjo namus, į kuriuos galėjo grįžti (jeigu pavyktų juos rasti), o pabėgėliai apskritai nebeturėjo namų, nors šis skirtumas buvo veikiau semantinis ir nedidelis: kas galėjo pasakyti, ar žmogus, išgyvenęs Aušvice, arba priverstiniams darbams atvežtas valstietis, kurio kaimas sunaikintas, vis dar turi namus ar ne?
Perkeltiesiems asmenims buvo priskiriami žydai, išgyvenę koncentracijos stovyklose, karo belaisviai iš daugybės šalių ir (dauguma 1946 m.) nacistų į Vokietiją priverstiniams darbams atvežti žmonės. 1944 m. pabaigoje Vokietijos ekonomika ir pramonė rėmėsi priverstiniu darbu. Apytiksliai 18 procentų darbininkų iš esmės buvo vergai. Dauguma jų buvo atvežti iš Sovietų Sąjungos (1,7 milijono), Lenkijos (700 000) ir kitų Rytų Europos šalių. Tačiau tarp jų taip pat buvo bent pusė milijono prancūzų, tūkstančiai norvegų, olandų ir belgų. Formaliai darbininkai iš Vakarų Europos nebuvo atvežti dirbti „prievarta“, jie dažniau buvo priverčiami pasirašyti darbo sutartį grasinant sušaudyti. Karui pasibaigus užtikrinti jų saugumą, aprūpinti juos maistu ir grąžinti namo buvo didžiulė užduotis.
<...> Pagalbos teikimas visada priklauso nuo politinių sprendimų – taip buvo ir 1946 metais. Kuo didesnė problema ir kuo brangiau kainuoja jos sprendimas, tuo svarbesnis politikų vaidmuo. JTPAA 1944 m. pradžioje įkūrė Rooseveltas ir Churchillis, skyrę jai didžiulį 10 milijardų dolerių biudžetą. Amerikiečiai paaukojo tris ketvirtadalius pinigų, kitus – Britanija ir Kanada. Pagalbos teikimas buvo svarbi Sąjungininkų pokarinių planų dalis ir Amerika buvo pasiryžusi bendradarbiauti su kitomis šalimis. Tačiau Rooseveltas suprato, kokie spąstai jos tyko. 1943 m. pabaigoje paramos ekspertai ir Valstybės departamento pareigūnai savo pranešime įspėjo: „Net jeigu Jungtinės Valstijos teiktų visą pagalbą, mums nederėtų vaidinti „turtuolės ponios“ ir tikėtis, kad pasaulis bus mums dėkingas už tai, kad esame tokie turtingi. Būtų daug prasmingiau dalyvauti tarptautinėje organizacijoje, kuris spręs, kur ir kaip bus skirstoma pagalba.“
***
Lenkų romanistas Tadeuszas Nowakowskis daugiau negu metus gyveno vienoje iš perkeltųjų asmenų stovyklų. Vėliau jis sakė amžinai būsiąs dėkingas pagalbos darbuotojams ir daugeliui kitų žmonių, kurie išgelbėjo jam gyvybę, bet savo niūriame romane „Visų Šventųjų stovykla“ jis nieko neromantizuoja. Svarbiu pasakojimo momentu romano herojus sako: „Kančia niekada nesuvienija žmonių. Ji tik skiria juos; tik džiaugsmas gali suburti. Nėra jokios nugalėtųjų brolybės, yra tik nugalėtojų brolybė. Taip pat nėra ginklo brolybės ar bendrumo jausmo, pagrįsto bendra patirtimi kare, kalinimu tose pačiose stovyklose ir kalėjimuose. Nepaisant daugybės banalių frazių apie tai, kaip kančios ir neteisingumas kilnina aukas, akivaizdu, kad patirtis, kuri atsiranda dėl moralinio pralaimėjimo, nesuburia žmonių.“
Tais laikais potrauminio streso sindromas dar nebuvo pripažintas liga, bet ji akivaizdžiai kamavo daugelį pabėgėlių. Marta Karman, lenkų emigrantė, dirbusi Britanijos sektoriuje, įžvelgė dėsningumus.
Daugelio perkeltųjų asmenų problema buvo ta, kad jie tikrovę, kuri visada buvo nepaprastai sunki, dažnai niekinga ir siaubinga jiems, gražino svajodami apie praeities gyvenimą ir galiausiai tvirtai įtikindavo save, kad, kai tik bus išvaduoti, jie grįš į tokį patį laimingą, gražų pasaulį, kokiame gyveno prieš karą. Visi jų praeities sunkumai bus pamiršti, jie gyvens laisvame pasaulyje, kur viskas gerai… rojuje, kuriame visi žmonės geri, visos žmonos mylinčios, visos uošvės mielos, visi vyrai ištikimi žmonoms ir visi namai gražūs. Nebuvo jokio nedarbo, skurdo, liūdesio. Tačiau užuot sugrįžę į rojų, daugelis jų ėmė gyventi dar blogiau negu anksčiau. Ilgą laiką neturėdami kuo užsiimti jie turėjo laiko galvoti… ir matė, kad jų tikrovė… ir geresnio gyvenimo viltys sužlugo. Daugelis ėmė malšinti sielvartą alkoholiu arba seksu. Todėl neverta stebėtis, kad daugelis žmonių tose stovyklose gyveno labai palaidai.
Viena žinoma savanorė, vardu Francesca Wilson, savo dienoraštyje parašė vos kelis trumpus komentarus apie gyvenimo sąlygas stovyklose, bet ištisus puslapius skyrė aprašymams, kaip perkeltieji asmenys, ypač moterys, „nežabotai ištvirkauja“. Vienas prancūzas gydytojas, dirbęs JTPAA, iš dalies tai paaiškino nuoboduliu – ką dar veikti internavimo stovyklose?
Vis dėlto jis sakė, kad „moraliniai daugelio šitų moterų standartai yra labai žemi…, pasibaisėtinai išplitęs ištvirkavimas“. Tačiau buvo ir švelninančių aplinkybių. Šitos jaunos moterys, ypač išgyvenusios koncentracijos stovyklose, „perėjo pragarą ir dabar yra … [užvaldytos] nenugalimo troškimo patirti meilę, užsimiršti ir siekia patenkinti savo troškimą visomis įmanomomis priemonėmis“.
