Nekart rajone teko sutikti ir kokį „arabų princą“, bemat pradėdavusį berti komplimentus apie mano akių ar plaukų grožį. Mandagiai atsakydavau esanti ištekėjusi ir potencialus gerbėjas iškart pagarbiai atsitraukdavo (šis receptas vėliau buvo sėkmingai išbandytas ir keleto netekėjusių draugių). Bemat išblėstantis seksualinis interesas kito vyro „užimtai“ moteriai signalizavo tam tikrą vertybinę sistemą, kurios ribų peržengti nevalia.
Vėliau ištiko Rugsėjo 11-osios įvykiai, po patirto šoko privertę Vakarus prabilti apie „civilizacijų susidūrimą“, dėl kurio jau seniai buvo perspėjęs S. Huntingtonas. Tuomet, šalia kitų, išgirdau ir gana netipišką „Islamo-Vakarų“ konflikto esmės aiškinimo versiją, pateiktą vieno katalikų vienuolio iš Olandijos.
Islame, kaip žinia, viešasis moters veikimas, ypač intelektualinėje ar juolab teologinėje srityje, yra visiškai apribotas (nors islamo istorijoje, berods visgi yra buvę keleto dvasinių lyderių ir teologių moterų), tuo tarpu nuo Reformacijos besiskaidančios krikščionių protestantų bendruomenės, atliepdamos modernius emancipacijos ir feminizmo reikalavimus, galiausiai leido moterims netgi tapti kunigėmis – tai yra tomis, kurios įgauna teisę atlikti šventą, iki tol tik vyrui pavestą, aukojimo Dievui apeigą.
Žinoma, ši teologinė emancipacija neįvyko per vieną dieną. Nors Apaštalų darbuose ir minimi keleto veiklių, besikuriančios Bažnyčios labui atsidavusių moterų-konvertičių vardai, tačiau, nepaisant viduramžiškų legendų apie popiežę Joaną, krikščioniškųjų bendruomenių istorijoje jokia moteris niekuomet neužėmė dvasininko posto.
Išimtimis galima laikyti keletą į altorių garbę iškeltų ir tikinčiųjų itin mylimų šventųjų moterų, kaip antai trys didžiosios Teresės – XVI a. gyvenusi ispanų mistikė šv. Teresė Avilietė, vos 24-erių metų amžiaus nuo džiovos XIX a. pab. mirusi šv. Teresė Lizjietė bei visų mūsų atmintyje tebegyva palaimintoji Motina Teresė iš Kalkutos (pirmosios dvi, beje, pripažintos aukščiausią teologo statusą turinčiomis „Bažnyčios mokytojomis“) bei keletas kitų, bet jos dažniausiai įkūnija konservatyvųjį – globojančios ir vargšais besirūpinančios – moters tipą.
Visgi, nepaisant ilgametės Vakarų tradicijos veikiau nužeminti moters socialinį statusą ir užgožti jų nuopelnus tikėjimui, nūnai pasirodo ir drąsesnių jos vaidmens Dievo plane interpretacijų. Antai dominikonų vienuolis Maire-Dominique Phillipe savo knygoje „Meilės gelmėse“ (yra išversta ir į lietuvių kalbą), pateikia žmonijos sukūrimo interpretaciją, kuri veikiausiai patiktų net aršiai feministei. Senajame Testamente esama dviejų pasakojimų apie tai, kaip Dievas sukūrė žmogų ir jie ganėtinai skiriasi. Pirmajame (Pr 1, 1-2,4) Viešpats pasirodo kaip puodžius, vienu metu nulipdantis iš molio abu – vyrą ir moterį. Tai rodytų abiejų lyčių lygybę ir lygiateisiškumą.
Antrajame pasakojime (Pr 2, 4-25) Dievas, sukūręs regimąjį pasaulį, sutveria vyrą, kuriam dovanoja gyvenimą Edeno sode, tačiau rojuje vyras jaučiasi vienišas, jam kažko trūksta. Tuomet Dievas tampa anesteziologu ir, užmigdydamas vyrą giliu miegu, atlieka pirmąją žmonijos istorijoje narkozę. Tada imasi chirurgo darbo, kaip visi žinome, sukurdamas moterį iš vyro šonkaulio. Teologai šimtmečiais laužė galvas, kodėl būtent iš šonkaulio, o ne iš kurios kitos kūno dalies, tarkim, rankos ar kojos? Todėl, kad šonkaulis yra arčiausiai vyro širdies... Taip moteris tampa paskutiniu ir tobuliausiu Dievo kūriniu, taigi – jo kūrinijos šedevru ir viršūne...
Aišku, galite sakyti, kam mums šie istoriškai niekaip nepatvirtinami ir apskritai sunkiai tikėtini pasakojimai? Tačiau jei į juos žvelgsime simboliškai ir alegoriškai, suvoksime Dievo plano vyro ir moters atžvilgiu didybę ir grožį. Kuris vyras suvokia ir laiko save visko kas sukurta viršūne, atsakingu už pasaulio gerovę ir tvarką? Kuri moteris laiko save gražiausiu ir tobuliausiu Dievo kūriniu, kaip ir Jis, turinčiu galią teikti gyvybę? Todėl instinktyvus vyro siekis ginti ir globoti moterį remiasi ir atliepia jo giliausią prigimtį. Tokį riteriškumą, sprendžiant iš turimos informacijos, ir parodė tas lietuvių jaunuolis iš Švedijos, sumokėjęs už tai aukščiausią – gyvybės kainą...
Vakaruose reta moteris norėtų būti globojama ir priklausoma nuo vyro, o jei tokia priklausomybė neišvengiama, kaip rodo patirtis, ji gresia išvirsti ekonomine, seksualine bei fizine sutuoktinio ar sugyventinio prievarta prieš ją ir vaikus. Kriminalinėse žiniose išgirdę eilinį pranešimą „girtas patėvis sudaužė kūdikio galvelę“ galime baisėtis, tačiau mūsų moralinis jautrumas nuo kasdienio informacijos apie smurtą šeimoje ir kitur srauto palaipsniui bunka.
Susiklostė taip, kad lietuvių kultūra yra veikiau matriarchatinė nei patriarchatinė. Ne veltui sunkiausiais momentais tauta meldėsi ir giedojo giesmes Marijai, ne Dievui Tėvui. Mūsų mergaitės nuo mažų dienų mokomos arba mokosi pačios, stebėdamos savo mamas ir seneles, intuityviai mokosi užaugti savarankiškomis, pačioms išsilaikyti finansiškai, aktyviai siekti saviraiškos, nepriklausyti nuo vyrų malonės, nesvajoti apie „princą ant balto žirgo“ (nors ne, apie princą, žinoma, svajojame kiekviena, tačiau kas gi šiandien tiki pasakomis?).
Kas žino, galbūt toks mūsų kultūros tipas susiklostė dėl gausių kraštą siaubusių okupacijų, karų ir represijų, kai sunkiausiu metu vyrų tiesiog nebuvo šalia fiziškai arba psichologiškai, o reikėjo pasirūpinti ne tik savimi, bet ir vaikais.
Toks hipermoteriškumas, kad ir ką tai praktiškai reikštų, kaip ir minėtasis išplitęs smurtas šeimoje, signalizuoja žymiai gilesnes socialines ir psichologines Lietuvos visuomenės problemas ir gebėjimų jas adekvačiai identifikuoti bei spręsti neišsiliejant ant silpnesnio, stoką.
Tai rodytų ir gilią vyriškumo bei ypač tėvystės instituto, kurį italų psichoterapeutas Luigi Zoja laiko pačiais kultūros pamatais, krizę. Stebėtina, kaip Vakaruose įvykusi moterų emancipacija, iš esmės besiremianti įgyta teise ir priemonėmis reguliuoti savo vaisingumą, užuot jas išlaisvinusi, iš tiesų nupigino ir netgi aukštyn kojom apvertė pačius lyčių santykius, privertusi moteris pradėti konkuruoti dėl vyrų ir net juos seksualiai medžioti.
Tokią dramatišką ir iškreiptą laisvės ir vyrų negebėjimo įsipareigoti problemą sprendžia daugybė šiuolaikinių moterims skirtų knygų ir filmų, tokių kaip visoms puikiai žinomi „Bridžitos Džouns dienoraštis“ ar „Seksas ir miestas“.
Tačiau šiandien savarankiška, tik savimi tegalinti pasikliauti mergina, kurios rankinėje visuomet rasi ne tik lūpdažį, bet ir prezervatyvų, jau gali pakliūti į situaciją, kai ją staiga apsupa ir seksualiai puola pulkas juodbruvų vyriškių, kuriems nusispjaut į jos teises ir laisves, nes jos „dreskodas“ jiems signalizuoja tik apie jos prieinamumą ir kone siūlymąsi... Jos tautiečiai vyrukai dešimtmečiais įpratę, kad ji susitvarkys pati. Bet ar tikrai? Kas belieka? Rengtis taip, kad „neprovokuotum“ mielųjų svetelių, tuo pačiu atveriant kelią vidinei Europos islamizacijai, kuri, kaip rodytų plačiai nuskambėjęs, neseniai ir pas mus išverstas Michelio Houellebecqo romanas „Pasidavimas“, galbūt netgi visai patiktų tradicinio patriarchalizmo ir „savo vietą žinančios“ moters išsiilgusiems europiečiams vyrams? Akivaizdu, kad stovime ant dviejų diametraliai priešingų biopolitikų susidūrimo slenksčio ir kova dėl moters vietos kultūroje jau prasidėjo.