Dar ir šiandien labai aiškiai atsimenu vienos iš darbo grupių, tobulinusių LR Konstitucijos projektą, posėdžių, kuriame buvo diskutuojama dėl 56 straipsnio 1 dalies redakcijos, ieškant geriausios šios teisinės normos redakcijos, užkertančios kelią nelojalių Lietuvai asmenų patekimą į Tautos aukščiausiąją atstovybę – parlamentą.
Siūliau įrašyti visiems aiškią ir vienodai suprantamą bei dviprasmiškai nekvestionuojamą Konstitucijos 56 straipsnio 1 dalies formuluotę : „Lietuvos Respublikos Seimo nariu gali būti renkamas Lietuvos Respublikos pilietis, neturintis kitos valstybės pilietybės...“
Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis šiai formuluotei nepritarė, teigdamas, jog, esant tokiai redakcijai, į Lietuvos parlamentą turėtų galimybę būti išrinktais ir asmenys, davę priesaiką KGB ir kitoms su Sovietų Sąjungos represinėms tarnyboms, ir jis pasiūlė šią normą redaguoti taip: „Lietuvos Respublikos Seimo nariu gali būti renkamas Lietuvos Respublikos pilietis, kuris nesusijęs su priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei...“ , teigdamas, kad ši formuluotė apima ir Lietuvos piliečius, turinčius kitų šalių pilietybę.
V.Landsbergį įspėjau, kad ateityje ši konstitucinė norma gali sukelti nereikalingų diskusijų, nes neatmestina, jog tam tikrose situacijose, aplinkybėse kils noras ją interpretuoti savaip, todėl bandžiau įtikinti, kad redakcijoje būtinai liktų formuluotė, aiškiai apibrėžianti, jog Seimo nariu negalėtų būti renkamas Lietuvos Respublikos pilietis, turintis ir kitos valstybės pilietybę, o po to, jeigu reikia, papildykime Konstitucijos 56 straipsnio 1 dalį, įrašydami, jog Lietuvos Respublikos Seimo nariais negali būti renkami ir Lietuvos Respublikos piliečiai, susiję priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei.
Tačiau man nepavyko įtikinti šalies vadovo, ir į Konstitucijos 56 straipsnio 1 dalį buvo įrašyta V.Landsbergio sugalvota formuluotė. O šiuo metu kaip tik ir yra tam tikra situacija, kada Liberalų Sąjūdžiui naudinga savaip interpretuoti paminėtą konstitucinę normą, nes vienam iš jų lyderiui Antanui Guogai LR Konstitucijos 56 straipsnio 1 dalis užkerta kelią tapti Seimo nariu.
Paaiškėjus, kad Antanas Guoga, planavęs būti Liberalų sąjūdžio keliamu kandidatu į Seimo narius, yra ne tik Lietuvos, bet ir kitos valstybės pilietis, paskutinę praėjusių metų savaitę Konstitucinis Teismas gavo net du prašymus ištirti, ar Seimo rinkimų įstatymo 38 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijai.
Vieną iš jų 2015 m. gruodžio 22 d. atsiuntė visas Seimas, kitą – gruodžio 31 d. – pateikė Seimo narių grupė. Prašymų tekstai beveik identiški.
Nors jie abu aiškiai stokoja teisinių argumentų, tačiau labai gerai, kad į juose netiesiogiai pateiktą pagrindinį klausimą, ar asmuo, turintis ir kitos valstybės pilietybę, gali būti renkamas Seimo nariu, jau yra atsakyta Konstitucinio Teismo 1998 m. lapkričio 11 d. nutarime. Konstitucinis Teismas yra pateikęs ir nurodytosios konstitucinės nuostatos sampratą.
Visiškai pritariu buvusiam Konstitucinio teismo teisėjui, profesoriui Vytautui Sinkevičiui, teigiančiam, jog Konstitucijos nuostatos ir konstitucinė doktrina yra aiškios: jeigu asmuo turi kitos valstybės pilietybę, – nesvarbu, kaip ją įgijo (gimdamas, natūralizacijos ar kitu būdu), – jis laikomas susijusiu su kita valstybe pasižadėjimu, nes turi būti ištikimas ir lojalus kitai valstybei.
Reikalavimas nebūti susijusiam priesaika ar pasižadėjimu kitai valstybei būtų įvykdytas, jeigu asmuo atsisakytų kitos valstybės pilietybės. Konstitucinio Teismo teiginys, kad „svarbiausias būdas konstitucinei sąlygai – būti „nesusijusiam priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei“ – įvykdyti yra užsienio valstybės pilietybės atsisakymas“. Konstitucinio Teismo nutarimo teiginys, kad „bet kokie politinio pobūdžio įsipareigojimai užsienio valstybei, <...>atsirandantys kaip politinė pareiga ar politinio lojalumo reikalavimas, susijęs su kitos valstybės pilietybės turėjimu, turėtų būti traktuojami kaip pasižadėjimas užsienio valstybei“, reiškia, kad jeigu asmuo turi kitos valstybės pilietybę, jis privalo jos atsisakyti, nes tol, kol jos neatsisakys, nebus įvykdęs Konstitucijos 56 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo „būti nesusijusiam priesaika ar pasižadėjimu kitai valstybei“. Vadinasi, negalės būti renkamas Seimo nariu.
Taigi, jeigu asmuo turi kitos valstybės pilietybę, vienintelis būdas įvykdyti Konstitucijos 56 straipsnio 1 dalyje nustatytą reikalavimą „būti nesusijusiam priesaika ar pasižadėjimu kitai valstybei“ yra toks: būtina atsisakyti kitos valstybės pilietybės. Formuluotė „atsisakyti kitos valstybės pilietybės“ reiškia, kad asmuo iki jo registravimo kandidatu į Seimo narius turi būti netekęs kitos valstybės pilietybės.
Konstitucijos nuostatos ir konstitucinė doktrina yra aiškios: jeigu asmuo turi kitos valstybės pilietybę, – nesvarbu, kaip ją įgijo (gimdamas, natūralizacijos ar kitu būdu), – jis laikomas susijusiu su kita valstybe pasižadėjimu, nes turi būti ištikimas ir lojalus kitai valstybei. Tik asmeniui atsisakius kitos valstybės pilietybės būtų įvykdytas reikalavimas - nebūti susijusiam priesaika ar pasižadėjimu kitai valstybei.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas praeitą savaitę priėmė sprendimą gražinti paminėtus Seimo ir Seimo narių grupės prašymus ištirti Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymų nuostatos atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai, nes prašymai neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 66 ir 67 straipsniuose nustatytų reikalavimų, visų pirma todėl, kad, pareiškėjai nepateikė juridinio pagrindimo dėl Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 38 straipsnio 3 dalyje nustatyto reikalavimo, įpareigojančio kandidatą į Seimo narius, esantį/buvusį kitos valstybės piliečiu, pateikti kompetentingų institucijų išduotą dokumentą apie kitos valstybės pilietybės atsisakymą ar jos netekimą prieštaravimo Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai ir 56 straipsnio pirmajai daliai.
Savaime suprantama, kad tokio juridinio pagrindimo tiek Seimas, tiek Seimo narių grupė pateikti negali, nes jų nėra. Tačiau niekaip nesuprantu tų Seimų narių, kurie balsuoja užsimerkę už tokį aiškiai vienam žmogui skirtą ir akivaizdžiai prasilenkiantį su sveika logika , o svarbiausiai - be juridinio pagrindimo nutarimą.
Tokio pobūdžio Seimo priimti nutarimai diskredituoja aukščiausiąją įstatymų leidybos instituciją. Šis Seimo nutarimas priimtas 55 Seimo narių balsais. Atkreiptinas dėmesys, kad už Seimo nutarimą nebalsavo nei vienas socialdemokratų frakcijos narys. Nemanau, kad visi jie nebalsavo tik todėl, kad jis juridiškai nepagrįstas, o ir dėl tam tikrų politinių išskaičiavimų, nes būsimuosiuose Seimo rinkimuose nenori prarasti lyderystės.
Suprantamas ir Liberalų sąjūdžio noras savaip interpretuoti paminėtą konstitucinę normą, nes jis, turėdamas savo kandidatų į Seimo narius sąraše Antaną Guogą, galbūt gautų daugiau rinkėjų balsų. Tačiau kodėl balsavo už šį nutarimą, neturintį juridinio pagrindimo, kitų parlamentinių partijų Seimo nariai, paaiškinimų nerandu.
Beje, už šį Seimą nepuošiantį teisės aktą nebalsavo Liberalų sąjūdžio frakcijos narys Eugenijus Gentvilas ir konservatorius Stasys Šedbaras. Manau, kad Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarui E.Gentvilui, kaip ir kitiems signatarams, dalyvavusiems Konstitucijos projekto rengime, bei buvusiam Konstitucinio teismo teisėjui S.Šedbarui puikiai suprantama, jog Konstitucija neleidžia tapti Lietuvos Respublikos Seimo nariu Lietuvos piliečiui, turinčiam ir kitos valstybės pilietybę, nors tai būtų kad ir toks Lietuvai, galbūt, naudingas žmogus kaip Antanas Guoga. Juk jis ir kiti Lietuvos piliečiai, turintys ir kitų valstybių pilietybes, turi galimybę ne tik būdami Seimo nariais įrodyti meilę Lietuvai, jos žmonėms, bet ir steigdami verslo įmones, investuodami į Lietuvos ekonomiką, kurdami gerai apmokamas darbo vietas, kurios sudomintų ir išvažiavusius ieškoti laimės į kitas šalis tautiečius, labdaros fondus, besirūpinančius sunkiai gyvenančiais, ir t.t.