KAIP yra svarbu – nes gydymo efektas gana stipriai susijęs su gydymo metodais. Pavyzdžiui, moksliniais tyrimais pagrįsti metodai, kuriuos taikant savaime suprantamas sąmoningas paciento apsisprendimas ir savanoriškas bendradarbiavimas, yra tie, kurie duoda ilgalaikį efektą ir padeda sutvarkyti ne tik tiesioginę gėrimo problemą, bet ir neišvengiamai aplink ją kaip auglius aplipusias santykių šeimoje, savivertės ir kitas problemas.
Betgi, pasirodo – ir čia tas antras genialus momentas, kurį sužinojau – mums visai nebūtini adekvatūs metodai, kompetentingų specialistų rekomendacijomis pagrįsti sprendimai. Nea. Mes turime kietą tradicinę liaudies patirtį. Pasirodo, sovietinis hipnozės-gąsdinimo metodas, vadinamas kodavimu, ne tik vis dar gyvuoja, bet ir laikomas adekvačiu. Ta prasme, tinkamu XXI amžiaus civilizuotoje Europos Sąjungos valstybėje, kurioje sveikatos draudimas apima medicinos mokslo pasiekimais pagrįstas psichinės ir somatinės sveikatos priežiūros paslaugas, kurias teikia valstybės sertifikuoti sveikatos priežiūros specialistai. Bet, pasirodo, toje sistemoje visiškai įsipaišo metodas, kurio esmė yra šamaniška įtaiga – primityvi įtaiga, skirta primityviam protui.
Kas dar pražiūrima intensyviai mėginant susirinkti už kelių mėnesių prie balsadėžių atkeliausiančių piliečių balsus (ne juokas, vis dėlto keturių metų atlyginimas bus visuomenės rankose) – tai tų piliečių kasdien patiriama realybė. Ir valdžios atotrūkis nuo tos realybės. Atotrūkis, nes tada, Sausio 13-ąją to atotrūkio nebuvo. Bet po to, atrodo, atsirado per dieną.
Pirmavimas pagal suvartojamo alkoholio kiekį, savižudybes, smurtą šeimoje ir emigraciją nėra bjaurus aplinkybių sutapimas. Ir tai nėra problemos, kurios liečia mažą nenormalių piliečių grupelę, kurią daug kam norisi sukišti po socialinės rizikos šeimų etikete. Daug ir nuolat geria šimtai tūkstančių mūsų piliečių – šeimos nariai, draugai kaimynai, kolegos, gal ir mes patys. Konfliktus šeimoje sprendžia smūgiais ar bent jau staugimu šimtai tūkstančių mūsų piliečių – taip, taip, šeimos nariai, draugai, kaimynai, gal ir mes patys. Neišsisukinėkim. Mes taip gyvenam. Absoliuti dauguma Lietuvos taip gyvena.
Ir tos Lietuvos prievarta į psichiatrines nesugrūsi. Netilps visi. Be to, kas tada ateis balsuoti?
Man rodos, kad ta žiauri 2016-ųjų pradžia, kai kas porą dienų matome vis naujus žmogiškumo krizę liudijančius skandalus, yra dovana. Taip, taip, dovana. Po to, kai buvom drąsūs 1990-1991-aisiais, ketvirtį amžiaus buvome bailiai. Sulindome atgal į savo butukus ir tikėjomės, kad viskas, mes iškovojome laisvę, o įgyvendins ją valdžia. Kaip jau buvome įpratę ilgus dešimtmečius prieš tai – valdžia žino geriau, nekišk nosies kur nereikia, ir be Tavęs viskas išsispręs.
Tai va. Piece of news. Tą laisvę įgyvendinti turim mes patys. Turėjome tai daryti tuos 25 metus. Turime tai daryti dabar.
Pirmas žingsnis sprendžiant problemą yra jos pripažinimas. Pirmas žingsnis, gydantis nuo priklausomybės, yra jos pripažinimas. Pirmas žingsnis bet ką darant yra sąmoningas valingas veiksmas.
Taip, mes geriam. Taip, mes mušam. Ir esam mušami. Taip, mes žudomės. Taip, mes netikim nei savim, nei savo artimu, nei valdžia. Niekuo. Kas gali tai pakeisti? Niekas? Ne. Gali. Ir tas žmogus esu aš. Ir Tu. Mes patys.
Mes galime rinktis, ar toliau meluoti ir slėpti savo problemas, ar pasiryžti jas pamatyti visame baisiame gražume. Ir tada imtis jas spręsti gerbdami save – žmones, kurie turi ir protą, ir valią, ir pasirinkimo laisvę. Kuriems nereikia sovietinio kodo, uždarymo į psichuškes ir tualetinio popieriaus proto sukimui. Užtat reikia susitelkimo, tikėjimo savimi ir tikėjimo šalia esančiais, nes bendruomenė yra tokia, kokie esame mes.
Ir mes nesame tokie blogi, tik turime tuo patikėti. Tada galėsime padėti sau ir šalia esančiam. Ir padarysime tai protingai, adekvačiai, ieškodami geriausių įmanomų priemonių, nuoširdžiai, ne atmestinai ir slėpdamiesi už pareigybių, instrukcijų, įstatymų ribotumo, bet ieškodami tuose rėmuose galimybių – niekas netrukdo daryti ne minimumą, bet maksimumą. Ar Tau trukdo?