Tokiu atveju jus kaip ir mane šokiravo Žmogaus teisių instituto direktorės Dovilės Šakalienės atleidimo istorija ir jau visai jokios kritikos nebeatlaikantys instituto dalininkų – Dovilės Šakalienės darbdavių aiškinimai, kas iš tiesų nutiko.
Tokios istorijos nutinka kasdien. Cituojant poną Pemkų, paprašiusį atleidžiamos vadovės palikti darbą savo noru, „ čia nieko asmeniško, tik biznis”. Darbuotojas pastatomas į nulinę poziciją, o po to su juo neva pradedama derėtis dėl išeitinės kompensacijos, tikintis kuo daugiau nusiderėti. Ar matėte kada nors, kaip liūtas derasi su avinėliu? Ir gal nujaučiate, kuo paprastai tai baigiasi?
Tikrai nesiimsiu spręsti, ar ponia Dovilė buvo gera vadybininkė ar finansininkė, ar ji sutarė, ar nesutarė su minimo instituto valdyba, dalininkais, darbuotojais ar dar kažkuo. Kas turėjo kantrybės, galėjo skaityti labai ilgą atvirą laišką, parašytą vieno instituto dalininkų, kuris labiau panašus į psichoterapijos seansą, skirtą užhipnotizuoti auditoriją, nei į aiškų atsakymą, kad su organizacijai 12 metų dirbusiu sergančiu onkologine liga žmogumi pasielgta nelabai kaip.
Publikai pasiūlyta domėtis turiniu, o ne forma: „… kaip su išmokama kompensacija, ar buvo prašoma, kad išeitų savo noru ir panašiai”.
Bet publikai - šiuo atveju ir man kaip Lietuvos pilietei, kurios teises gina minimas institutas, būtent ir užkliuvo turinio ir formos santykis – tiksliau, jo nebuvimas. Atsidariusi ŽTSI tinklalapį perskaičiau, kad šios institucijos misija ir vienas iš tikslų yra atkreipti valstybės institucijų bei visuomenės dėmesį į socialiai pažeidžiamų asmenų teises ir galimus jų pažeidimo atvejus. Paradoksalu, bet ši istorija kaip tik ir atkreipia mūsų visų dėmesį į tokį pažeidimą, atleidžiant iš darbo būtent šio instituto vadovę.
Nekalbėsiu ir apie moralinius atleidimo aspektus – tikrai nedaug esame pažengę nuo tos pirmykštės visuomenės, be jokių skrupulų išmetančios sergančius ir nusenusius narius už borto ( atsimenate japonų filmą „Legenda apie Narajamą”?).
Tačiau akis bado kaltinimai vadovei, neva neprižiūrėjusiai valdybos darbo: „Dėl to pačio prasto direktorės vadovavimo net nebebuvo aišku ar tebeveikia valdyba, kuri turėjo prižiūrėti įstaigos veiklą” ( D.Pūras). Tikrai keista kontora, kurioje ne valdyba prižiūri direktorių, o atvirkščiai…Stebina ir dalininkų, kurių vienas yra garsus Lietuvos psichiatras, nesugebėjimas paprastai ir žmogiškai apie darbo trūkumus pasikalbėti su instituto vadove. Lieka keistas įspūdis, kad organizacijos steigėjai ( savininkai?), bandydami paaiškinti atleidimo aplinkybes, dar labiau įsikanda į savo pačių uodegas.
Ši keista istorija mums patvirtina, kad, deja, per 25-erius valstybės kūrimo metus pagarbos žmogaus orumui mūsuose nepadidėjo. Vis tik viliuosi, kad kai kam ji gal padės atsikvošėti – kad ir šiek tiek sutepto munduro sąskaita. Nuo to laimėsime visi.