Tad kam savaitė iš tiesų buvo netikus?
Prezidentei Daliai Grybauskaitei. Pirmadienį kalbėti apie kuriamą instituciją, tada pamačius, kad visuomenė ne tik nesutiko šitos idėjos ovacijomis, bet dar ir spardo kojomis kaip bušido meistras Morkevičius merginas gatvėje. Pareikšti, kad nebuvo kalbėta apie jokią instituciją, o dar kitą dieną pradėti koreguoti pranešimus spaudai – stiprus kokteilis. Net ir Daukanto aikštės šeimininkei. Ir dar pagardintas buvusių vyriausiųjų patarėjų patiektu aitriuoju padažu.
Jeigu tikėtume mano kolega Rimvydu Valatka, tai mažų mažiausiai „kruvinoji Merė“, o realiai tai Molotovo kokteilis, kuris jei ne šiandien, tai rytoj išsprogdins visus Daukanto aikštės reitingus. Nesuvokiamas elgesys, baisus melas – rašo apžvalgininkas. Jei Lietuvos kino prodiuseriai gautų gerą holivudinį finansavimą ir susuktų specialiųjų efektų filmą „Valatka prieš Grybauskaitę“, filmo „Supermenas prieš Betmeną“ kūrėjai verktų kamputyje ir galvotų, iš kur mums paimti tiek aistros, tiek valios geležinės.
Niūriau nuteikia tai, kad labai jau žvaliai į taktą apžvalgininkui linguoja veikėjai ir anoniminiai interneto tarakonai, kurių interesai yra kardinaliai priešingi Lietuvos valstybės interesams.
Antra vertus, pažvelgus be betmeniškos aistros niūriai it nerestauruota Trakų pilis atrodo ir Prezidentūra. Patarėjų korpusas byra ir traukiasi jie ne bet kaip, o atsišaudydami viešųjų ryšių haubicomis, jų vietas užima pritarėjai, negalintys ir nemokantys sulaikyti prezidentės nuo dar vienos klaidos.
Jupiteri, tu pyksti, vadinasi, esi neteisus. Ir „institucijos-funkcijos“ problemą būtų užglaistęs paprastas žmoniškas paaiškinimas, kad gerai minčiai buvo parinkta ne ta forma. Ir ne po trijų dienų, metinės konferencijos metu. Bet Jupiteriai jaučiams nesiaiškins.
Jokios tragedijos čia neįžvelgiu, tik miškais atsėlina nusivylimas.
Ar tikrai tą funkciją atlieka Lietuvos prezidentūra, turbūt paskutinysis didžiulį visuomenės pasitikėjimą turintis politinis institutas? Vienintelis įtakingas šalies politikas, kuriam nebereikia rūpintis artėjančiais rinkimais, pataikauti politinių kampanijų donorams ir galvoti kaip išsaugoti postą? Iki kadencijos pabaigos liko treji metai – ką Lietuvai paliks antroji prezidentės Grybauskaitės kadencija? Ką prisiminsime – viešojo intereso gynimą, ambicingas idėjas visuomenės ligoms gydyti, strategines gaires šalies progresui? Ar kad buvo pakeista tiek ambasadorių, atleista tiek teisėjų ir atlikta tiek valstybinių vizitų? „Gal jai dar reikia pribręsti ryžtingiems žingsniams“ – mąsliai svarsto vienas pagrindinių prezidentės rėmėjų profesorius Vytautas Landsbergis. Gal... Bet kada, jei ne dabar?
Prasta savaitė buvo ir politinio elito keliautojams. Mums nebesijuokiant, o tik pavargusiai krizenant iš transatlantiniais skrydžiais į Japoniją keliaujančios Seimo pirmininkės, pro akis nepraslydo ir visos delegacijos privilegijos keliauti į Japoniją verslo klase. Seimo pirmininkė, dar tarkim, vis dėlto vienas iš trijų, bet kažkaip negirdėjau, kad valstybės lėšas būtų paprašę pataupyti kiti keliautojai – Dangutė Mikutienė, Irena Šiaulienė ar netgi opozicijos lyderis Andrius Kubilius. Suprantu, kad galima užsikrėsti „teišerskifobija“, kuri pasireiškia baime skristi ekonomine klase ir gauti neaiškios odos spalvos kaimynus, bet kažkada gi turi Seimo nariams praeiti tas nenumaldomas privilegijų troškimas ir atkeliauti jei ne natūralus tarnystės visuomenei, tai bent jau merkantiliškas suvokimas, kad rinkiminiais metais vien dėl viešųjų ryšių karmos taškų geriau pakeliauti ekonomine klase.
Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorės Dovilės Šakalienės atleidimo istorija atskleidė dar vieną mūsų visuomenės skaudulį – kai „teisėta“ nėra lygu „teisinga“. Instituto dalininkams atleisti su vėžiu kovojančią direktorę yra „teisėta“ arba šnekant paprastų žmonių kalba „vsio zakono“, bet tai, kaip jie tai padarė yra taip toli nuo „teisinga“, kad net nesimato.
Vieno iš instituto dalininkų, viešųjų ryšių bendrovės „Integrity PR“ valdybos pirmininko Arūno Pemkaus elgesys prieš ir per sukeltą krizę neatlaiko jokios kritikos.
„Jos liga nebuvo pagrindinė priežastis, bet vienas iš faktorių“, „siūliau jai išeiti savo noru, bet čia jos pačios labui, kad nebūtų problemų dėl atleidimo“, „buvo paviešinta tai, kas tapo vienpusiškų ir klaidingų interpretacijų objektu“, „sutinkame, kad nesklandžiai vykdėme priimtą sprendimą“, „apgailestaujame dėl kilusios kritikos“, „daviau jai 24 valandas“, – visa tai Arūno Pemkaus citatos. Jas papildė ir feisbuke pasirodęs kolektyvinis anoniminių darbuotojų laiškas, kuriame pasakojama, kaip jie skaudžiai išgyvena savaitgalį kilusią viešųjų ryšių audrą.
Ir net jei mes padedam į šoną žmogiškumą ir moralę, atidedam į šoną empatiją ir suvokimą, kad gyvenime yra svarbesnių dalykų už verslo rodiklius ar efektyvią organizacijos veiklą, net jei paliekam tik nuogą cinišką „piarščiko“ norą išsivartyti iš nemalonios situacijos su mažiausiais moraliniais ir materialiniais nuostoliais, vis tiek tokie veiksmai neatlaiko jokios kritikos.
„Nesklandžiai vykdėme priimtą sprendimą“ – jeigu taip kalba viešųjų ryšių guru save laikantis žmogus, tai jo kompanijos „Integrity PR“ klientams reikėtų labai rimtai susimąstyti, ar jų įvaizdis patikimose rankose. Čia ne golfą žaisti ir fotografuotis elito vakarėliuose su vintažiniu šampanu. Čia rimti reikalai.
Nes jūs suprantate, ką padarėte, ponai ir ponios? Jau neskaičiuojant negatyvios karmos taškų? Jūsų įvaizdis visam laikui liks susietas su šia labai negražia istorija. Apie žmogaus teises gražiai kalbantis psichiatras Dainius Pūras – ai, čia tas pats, kuris išmetė iš darbo vėžiu sergančią moterį. Konkursuose dalyvaujanti „Integrity PR“ – palaukit, ar čia ne tie patys, kurie radioaktyvios terapijos kursą dėl metastazių atliekančiam žmogui pasiūlė savo noru išeiti iš darbo. Taip, tie patys.
Net ir patogiai tylintiems. Žmogaus teisių stebėjimo instituto valdybos pirmininkas gilusis moralistas profesorius Leonidas Donskis taip ir nerado laiko, noro ar drąsos išsakyti savo nuomonės apie šią situaciją. Suprantama, profesorius užimtas – jis Reikjaviko universitete dėsto studentams apie jautrumo praradimą.
O, kokia ironija, tu esi valdybos pirmininkas institute, kuris išdrebia vėžiu sergančią moterį, ir tu dėstai apie jautrumo praradimą. Ir dar remdamasis savo knygomis „Moralinis aklumas“ ir „Takusis blogis“. O, dviguba ironija, profesoriau, nemanot, kad takusis blogis jau šalia mūsų?
Profesorius Donskis nemano. Jis toliau transliuoja savo komentarus, puikiai apsimesdamas, kad nieko nevyksta, o jei ir vyksta, tai jis niekuo dėtas, nes dabar kaupiasi parašyti kokiam nors vertybiniam tekstui apie tai, kaip jam skauda ar apie tai, kad draugas tai vienaskaitos forma.
Nors, atsiprašau, klystu, jis netyli. Prieš Naujuosius jis pavadina instituto vadovę Dovilę Šakalienę metų atradimu. O, triguba ironija.
Et, profesoriau Leonidai Donski, jūs gi faktiškai esate tas Vytauto Žalakevičiaus „Vienos dienos kronikos“ herojus. Tas, kuris stovėjo po medžiu, kai greta žudė žmogų. O galbūt tikrasis dorumas ir yra liūdna būtinybė „išstovėti po medžiu“? Parašykite apie tai vertybinį komentarą.
Kodėl aš sieju šias mūsų politinio ir intelektinio elito nesėkmės istorijas? Nes jos turi du bendrus vardiklius – empatijos ir atjautos trūkumą bei elito suvokimą, kad su visuomene ir jos mažiausia ląstele – žmogumi vis dar galima nesiskaityti.
Bet šitiems laikams jau leidžiasi uždanga. Ir jei norite, kad blogosios savaitės nevirstų blogaisiais metais, imkite tai domėn.
Haiku
Vardiklis bendras
Elitas aukščiau jūsų
Bet karma kalė