Sudėliodamas tradicinę analogiją: juoda oda – tas pat, kaip neįgalumas ar buvimas gyvūnu! Defektas, iš kurio negražu juoktis (tariant, kad čia buvo defektas ir buvo pasijuokta, nes, pasak šios logikos, imituoti blackface lygu imituoti defektą lygu pasijuokti). „Artumas gamtai“ (netikras juodaodis scenoje lygu motociklu važinėjanti meška: netikras motociklininkas, publikos džiaugsmui apmokytas žmogiškų manierų, kurios tuo ir džiugina, kad atliekamos meškos). Todėl ne, jokiais būdais negalima tokios kito kondicijos pamėgdžioti: nusitepti veidą juodai – tai kaip nusipiešti žaizdą arba, būnant sveikam, atšlubčioti su ramentais.

Subaręs atsilikusią Lietuvą, straipsnio autorius pripažįsta, kad, deja, „Blackface vis dar galima pamatyti ir šiandienos Amerikoje“. Ne vien popscenoje, bet ir aukštosios kultūros reprezentacijose. Tačiau progresas yra. Pvz., galime pasidžiaugti, kad (cituoju) „Tik rudenį į Niujorko „Metropolitan“ operos sceną išėjo pirmasis Otellas, kurio veidas nebuvo nudažytas juodai“. Išties, tai jau daug! Šimtmečiais to rasisto Shakespeare'o (nors gal jis nekaltas – tada buvo tokie laikai, visi, net šviesiausi žmonės buvo tamsūs; …oi, ką tik išsakiau rasistinę metaforą…) rasistinė pjesė statyta gausybėje scenų, spinduliavo Otelo pavidalu atgrasius rasinius prietarus (o Šeiloko – antisemitizmą, o Ledi Makbet – mizoginiją), tą patį darė iš esmės visos jo pjesės (nes jas parašė rasistas), ir tik dabar apsižiūrėta, jog kažkas negerai blogietį Otelą vaizduoti juodu, o ne baltu! Argi odos spalva nebuvo pasirinkta kaip pajuodusios nuo pavydo „sielos“ koreliatas? Argi atsitiktinai nekaltoji, apšmeižtoji, pasmaugtoji Dezdemona balta kaip gulbė? Argi ne dėl „rasinės higienos“ nepaisymo nutiko tragedija? Argi ne šito „mus moko“ geranoriškai perspėdamas autorius?
Ne, ne, taip nedera – Otelas nuo šiol turi būti baltas. Nors… Gal tik nesidažyti juodai, jei juodas nėra? Gal kaip tik tai reiškia, kad Otelo vaidmuo rezervuotinas išimtinai for the blacks? O kiti vaidmenys – for the whites?
Nida Vasiliauskaitė

Ne, ne, taip nedera – Otelas nuo šiol turi būti baltas. Nors… Gal tik nesidažyti juodai, jei juodas nėra? Gal kaip tik tai reiškia, kad Otelo vaidmuo rezervuotinas išimtinai for the blacks? O kiti vaidmenys – for the whites? Nes tik juodaodis gali teisėtai, gerai, neįžeidžiai suvaidinti juodaodį, tik jis turi prieigą prie „blackness“ kaip specifinės patirties, jausmų ir minčių spektro, o bet koks bandymas suvaidinti jį juo nesant – užgauli kolonialistinė svetimo kūno ir kultūros „apropriacija“? Arba taip, arba tasai pavydus mauras iš tiesų buvo šviesiaplaukis mėlynakis vokietukas.

Pagal tokią logiką, impersonalizuoti bet ką „ne save“ – afrikietį, žydą, vokietį, suvalkietį, moterį, vyrą, senį, vaiką, pedagogę, geležinkelietį, romėną, biblinį personažą... – yra nusikalstamas pajuokiantis rasistinis-seksistinis-eidžistinis-klasistinis pasikėsinimas į svetimą „savastį“, o gyvūnų suvaidinimas, persirengimas jais ar pavertimas pasakėčių personažais pažeidžia „gyvūnų teises“. Kiekviena vizualiai ar socialiai kuo nors išsiskirianti grupė yra uždaras getas, monada, su savo kūnais ir savo kultūra, kuriuos nei „aproprijuoti“, nei suprasti, nei mėgdžioti, perimti ar cituoti niekas iš išorės neturi teisės, nes getai neperžengiami: nekišk nagų, neperženk ribų (know your limits)!

O anie irgi privalo puoselėti savo kultūras ir iš jų neišeiti, neįsisvajoti, kad gali reprezentuoti savimi ką nors kitą nei grupinę tapatybę, pvz., kategoriją „the blacks“ (negi juodaodis galėtų būti kažkas daugiau nei juodaodis, „tiesiog žmogus“, „žmogus apskritai“, matomas ne per odos spalvą?). Pvz., susivelti dredų negalima – tai rasistinis apiplėšimas, dredai priklauso afrikiečiams. O pastariesiems tada negalima „vakarietiškai“ kirptis ir plaukų tiesintis – tegul būna su savo dredais.
Pagal tokią logiką, impersonalizuoti bet ką „ne save“ – afrikietį, žydą, vokietį, suvalkietį, moterį, vyrą, senį, vaiką, pedagogę, geležinkelietį, romėną, biblinį personažą... – yra nusikalstamas pajuokiantis rasistinis-seksistinis-eidžistinis-klasistinis pasikėsinimas į svetimą „savastį“, o gyvūnų suvaidinimas, persirengimas jais ar pavertimas pasakėčių personažais pažeidžia „gyvūnų teises“.
Nida Vasiliauskaitė

Šitokių prielaidų visuma ir yra ne kas kita, kaip gryniausias rasizmas, tas pats, kurį labai nuoširdžiai panorėta pasmerkti – jas pasitelkus. Geto mąstysena, geto jausena, geto logika. Progresyvusis multikultūralizmas pasaulį suvokia tiksliai taip, kaip prieš keletą metų vietinio tautininko sukurto filmuko herojės tėvelis: dukrytė mokosi tapyti, suplaka, sumaišo dažus – viskas susilieja ir virsta vientisa murzina pliurze. Dukrytė patempia lūpą. Tada tėvelis įsikiša ir pamoko, kad taip nereikia, spalvos turi likti grynos, nesimaišyti: geltona šalia mėlynos šalia juodos ir raudonos – tada gražu. Taip galop progresyvieji kovotojai už atskirties grupių orumą ir laisvę išaiškina juodaodėms kad tverkingas priklauso jų RASEI: tegul niekas kitas to nedaro, o jos tegul daro būtent šitai.

Tad ne, nei pasidarymas blackface, nei netgi (!) ištarimas žodžio „negras“ savaime, be papildomų sąlygų, niekuo nėra rasistiniai. Tuo tarpu antirasistinį patosą jų atžvilgiu neretai motyvuoja ne kas kita, kaip būtent rasistinės prielaidos: be jų jis nebūtų galimas. O taip pat – ir tas dar blogiau – antikultūrinės.

P.S. Jei „persirengimas afrikiečiu“ yra rasizmas bei patyčia, tai tada ir „persirengimas moterimi (vyru)“ yra transfobija ir patyčia (tariant, kad į „moterį“ – suknelinį manieringą personažą – teisę turi tik moterys; ne tik teisę – ir pareigą, nes jei tai ne jų „prigimtis“, tai bent jų „kultūra“). Jei – tai. Jei ne – tai ne. Bet kažkodėl tie patys žmonės, kurie piktinasi blackface, laimina Končitą.