R. Sadauskas-Kvietkevičius. Vietoje rojaus žemėje – informaciniai urvai

Amžių sandūroje, kai internetas dar tik pradėjo užkariauti Lietuvą, su keliais draugais papildomai uždarbiaudavau pardavinėdamas atokių Dzūkijos kaimų gyventojams naudotus kompiuterius, nurašytus iš Skandinavijos šalių bankų.

Atvežę užsakytą IBM dėžę aštriais kampais, 13 arba 14 colių įstrižainės kineskopinį monitorių, pelę ir klaviatūrą, kuria galima netyčia užmušti žmogų, į trobelę lyg kuino nugara įlinkusiu stogu, pirmiausiai paklausdavom, ar ten tikrai yra elektra. Jautėmės tarsi konkistadorai, atvežę tikrą tikėjimą ir civilizaciją čiabuviams.

Tuo metu naiviai tikėjau, kad internetas turėtų pakeisti pasaulį ir jo galimybės gauti ir patikrinti bet kokią informaciją įveiks žmonių tamsumu pagrįstus autoritarinius režimus, televizinį populizmą ir neapykanta pagrįstas ideologijas. Atrodė, kad žinių prieinamumas savaime naikina blogį, kylantį iš nežinojimo ir tamsumo.

Tokį optimistinį požiūrį matyt būsiu atsinešęs iš 1988–1991 m. laikotarpio, kai viešumas ir žiniasklaidos cenzūros atsisakymas sugriovė žiauriausią visų laikų imperiją, branduoliniu vėzdu ir pasaulinės proletariato revoliucijos mitu laisvajam pasauliui grasinusius jos lyderius staiga pavertusi niekam nebaisių praeities šešėlių cirku.

Vis daugiau jo vartotojų, bet kuria tema sugebančių išgūglinti daugybę skirtingų informacijos šaltinių, užsisklendžia savoje kreivų veidrodžių karalystėje. Elgiasi tarsi pirkėjas, atėjęs į trimis X pažymėtą prekybos centrą ir tarp sunkiai suskaičiuojamos prekių gausybės vis tiek susirandantis tik tą pieniškų dešrelių rūšį, kurią kasdien mato musių nutupėtoje savo bažnytkaimio krautuvėje.

R. Sadauskas-Kvietkevičius

Ar pamenate, kaip apgailėtinai atrodė visi tie Lenkijos, Rytų Vokietijos, Rumunijos ir Čekijos komunistinių režimų vadai, kai jų įsakymų jau niekas nebeklausė? Arba čionykščiai TSKP platformos komunistai po 1991-ųjų rugpjūčio pučo virtę kriošenomis su kailinėmis kepurėmis, pleiskanomis apkritusiais paltais ir prastai pasiūtais pilkais kostiumais. Jeigu tuo metu kas nors būtų pakvietęs pakarti nespėjusius pasprukti kolaborantus ant Lukiškių aikštės apšvietimo stulpų, tai toks sumanymas minios nebūtų palaikytas ne dėl humanizmo ar simpatijų praėjusių laikų ideologijai, o vien iš gailesčio taip beviltiškai atrodantiems pralaimėjusiesiems.

Didėjant interneto sklaidai mūsų visuomenėje pradėjau pastebėti keistą reiškinį, kad vis daugiau jo vartotojų, bet kuria tema sugebančių išgūglinti daugybę skirtingų informacijos šaltinių, užsisklendžia savoje kreivų veidrodžių karalystėje. Elgiasi tarsi pirkėjas, atėjęs į trimis X pažymėtą prekybos centrą ir tarp sunkiai suskaičiuojamos prekių gausybės vis tiek susirandantis tik tą pieniškų dešrelių rūšį, kurią kasdien mato musių nutupėtoje savo bažnytkaimio krautuvėje.

Milžiniškas informacijos srautas nepadarė mūsų dievais. Nes mūsų žmogiškos smegenys tam nepritaikytos. Užuot lyginę faktus ir keitę jiems prieštaraujančias teorijas, mes tiesiog išmokome atsirinkti tik tai, kas patvirtina mūsų išankstines nuostatas.

Ypač tam padėjo interneto socialinių tinklų atsiradimas. Dabar kiekvienas galime susikomplektuoti tokį virtualių draugų ir sekamų viešųjų asmenų rinkinį, kuriame būtų besidalinantieji mūsų pasaulėžiūros nekvestionuojančiomis žiniomis. Stebėjau kai kurių Garliavos įvykių metu viešais tapusių asmenų sąmonės slinktį. Pašalinę iš virtualių draugų ar užblokavę visus, kas prieštaravo jų tuomet įtikėtai tiesai, jie pakliuvo į nišą, kurioje karaliavo sąmokslo teorijų platintojai, tariamai nukentėję nuo sistemos aukos ir beviltiški teisybės ieškotojai. Keistai susipynė nepasitikėjimas savo šalies teisine sistema, sveikos gyvensenos pseudoteorijos, antikapitalistinės ir antivakarietiškos idėjos. Po visų teismų sprendimų, užbaigusių Garliavos bylą, jie toliau rūgo toje uždaroje informacinėje erdvėje tarsi agurkai visų užmirštame stiklainyje. Pykosi ir taikėsi tarpusavyje, bet visiškai nedomino likusios visuomenės dalies.

Pradinio prekinio ženklo, kažkada juos visus vienijusio į judėjimą ir realizavusio savo politines ambicijas per „Drąsos kelio“ partijos projektą, nebeliko, o daugelis atskiruose informaciniuose urvuose sėdinčių jo dalyvių vengia viešai apie jį prisiminti, bet liko bendra įtarumo ir nepasitikėjimo sisteminiais žinių šaltiniais nuostata. Tik specialiosios tarnybos galėtų atsakyti, kiek procesai tokių grupių viduje yra valdomi iš išorės ir kreipiami reguliariai ir nekritiškai vartoti Rusijos propagandos industrijos kuriamą produkciją, o kiek jų dalyviai rūgsta savose sultyse autonomiškai, patys maitindami vienas kitą apokaliptinėmis baimėmis ir neapykanta Vakarų civilizacijai.

Įdomu, kad labai panašiai, tik gerokai švelnesne forma, bendravimo perkėlimas į internetą veikia ir sisteminių partijų gerbėjus. Tautininkai, konservatoriai, liberalai, darbiečiai, tvarkiečiai ir socialdemokratai vis rečiau įsivelia į tarpusavio diskusijas. Vietoje to užsisklendžiama tarp bendraminčių, blokuojant visus prieštaraujančiuosius.

Šitie bent jau neužsidaro nuo žiniasklaidos pranešimų, bet iš jų atsirenka ir dalinasi tarpusavyje būtent tuos, kurie tinka saviems įsitikinimams pagrįsti ir sustiprinti. Jeigu Vokietijoje migrantų minia užpuldinėjo moteris, tai žinią apie tai dar ilgai aptarinės tautininkai ir konservatoriai, bet nė žodžiu neužsimins kairieji liberalai. Socialdemokratai kantriai ignoruoja vis naujas žiniasklaidos atskleidžiamas Druskininkų skandalo aplinkybes, bet iškart pastebi, kai Prezidentūra pradeda vaikiškai kaitalioti senus savo pranešimus pagal pasikeitusią Dalios Grybauskaitės nuomonę.

Mus skaido jau ne tik politika, bet viskas, kas tik gali kaip nors atskirti. BMW vairuotojai niekina važinėjančius „Audi“, vegetarai žudikais vadina mėsėdžius, o nerūkantieji pasiryžę ketvirčiuoti kiekvieną, kas prisidegs cigaretę. Mobiliųjų telefonų su prakąstu obuoliu ant dangtelio turėtojai pliekiasi su operacinės sistemos „Android“ fanais, o fotografai kone kasdien įsivelia į žodinius karus tarp „Canon“ ir „Nikon“ sistemų vartotojų.

Internetas tikrai pakeitė pasaulį, bet visai ne taip, kaip tikėjomės. Skaitmeninį rojų žemėje pakeitė nauji tamsieji amžiai, suskaldę mus į mažas grupeles ir gentis, praradusias sugebėjimą bendrauti tarpusavyje. Galvų kapojimu Sirijos dykumose, šūviais Paryžiuje ir belaisvių kankinimais Donecko rūsiuose pamažu kuriami nauji riboženkliai toli gražu ne taikiai ir tolerantiškai pasaulio sąrangai, o kažkokiam naujam būviui be visuotinai pripažįstamų gėrio ir blogio atskyrimo dėsnių. Internetas tapo tuo Babelio bokštu, kuris galėjo pasiekti Dangų, bet kažkas sumaišė mūsų kalbas, atimdamas galimybę ne tik drauge kažką svarbaus nuveikti, bet ir paprasčiausiai susikalbėti.