Jūs žinote, kas yra įvykę visoje Judėjoje, pradedant nuo Galilėjos, po Jono skelbtojo krikšto. Kalbama apie Jėzų iš Nazareto, kaip Dievas jį patepė Šventąja Dvasia ir galybe, kaip jis vaikščiojo, darydamas gera ir gydydamas visus velnio pavergtuosius, nes Dievas buvo su juo.“ (Apd 10, 34–38)

Šios dienos Viešpaties Krikšto švente baigiasi Kalėdų liturginis laikas. Šv. Jono Krikštytojo teikiamas atgailos krikštas prie Jordano upės neabejotinai visiškai skirtingas nuo to, kurį įsteigs Jėzus mirdamas ant kryžiaus ir prisikeldamas. Tik tada, su Velykų auka, nuodėmių atleidimas taps visuotinis ir visiškas.

Šiandieninė šventė suteikia galimybę prisiminti ankstyvosios Bažnyčios krikšto apeigą ir simbolius. Nuo pat pirmųjų krikščionybės dienų krikštas buvo laikomas išganymo ir priklausomybės Bažnyčiai ženklu. Apaštalų laikais krikštas buvo suteikiamas visiems, kas prisipažindavo tikįs Jėzų Kristų, tik po to buvo mokomasi tikėjimo tiesų.
Ankstyvaisiais krikščionybės amžiais būti Bažnyčios nariu reiškė persekiojimus, kančią ir mirtį, todėl nenuostabu, kad anuomet taip rimtai buvo žvelgiama į pasirengimą krikšto sakramentui ir narystę Bažnyčioje.
br. Ramūnas Mizgiris, OFM

Tačiau gana greitai prieš krikštą pradėta mokinti tikėjimo turinio ir krikščioniškosios gyvensenos, vykdavo (dažniausiai trejus metus trunkantis) Žodžio liturgijos lydimas katechumenatas (pasirengimas krikštui). Pirmaisiais Bažnyčios amžiais krikšto sakramentą paprastai priimdavo suaugę tikintieji. Vaikus krikštijo, tik jiems susirgus, tačiau III amžiuje vaiko krikštynos tapo įpročiu.

Katechumenus atidžiai stebėdavo tikinčiųjų bendruomenė, bandydami atpažinti, ar šie žmonės pajėgs atsisakyti pagoniškų įpročių ir priimti krikščionišką tikėjimą bei juo gyventi. Ankstyvaisiais krikščionybės amžiais būti Bažnyčios nariu reiškė persekiojimus, kančią ir mirtį, todėl nenuostabu, kad anuomet taip rimtai buvo žvelgiama į pasirengimą krikšto sakramentui ir narystę Bažnyčioje.

Taip pat svarbu prisiminti, kad krikštas būdavo švenčiamas tik vieną kartą per metus ir tiktai Velykų vigilijos metu. Po Velykų prasidėdavo kitas naujakrikštų ugdymo laikotarpis, kurio tikslas – vesti į gilesnį tikėjimo slėpinių pažinimą.

Ankstyvosios Bažnyčios laikais krikšto tėvais, tiksliau tada jie būdavo įvardijami, kaip globėjai – buvo vadinami asmenys, kurie laiduodavo už žmones, norinčius iš kito tikėjimo atsiversti į krikščionybę.
Ankstyvosios Bažnyčios laikais krikšto tėvais, tiksliau tada jie būdavo įvardijami, kaip globėjai – buvo vadinami asmenys, kurie laiduodavo už žmones, norinčius iš kito tikėjimo atsiversti į krikščionybę.
br. Ramūnas Mizgiris, OFM

Siekiantys tapti krikščionimi privalėdavo susirasti žmogų, kuris įtikintų miesto vyskupą, o taip pat ir pats prižiūrėtų, kad atsivertėlis tikrai būtų tikintis, doras ir sąžiningas krikščionis. Ir tik vėliau, išsivystė tradicija kiekvienam krikštijamam kūdikiui bei vaikui turėti krikšto tėvus, kad jie, būdami šalia galėtų patarti dvasiniais klausimais, bei puoselėti tikėjimą Dievu.

Tiesa, iki pat IX amžiaus krikštatėviais daugeliu atveju būdavo vaikų biologiniai tėvai arba įvaikintojai ir tik vėliau, pamažu krikšto tėvais tapdavo šiek tiek tolimesni artimieji. Dar po kurio laiko šias pareigas galėjo atlikti ir šeimos draugai.

Krikšto sakramentas paprastai buvo teikiamas po atviru dangumi prie vandens telkinio. Jau nuo senų laikų žydai negali dalyvauti maldose, kol neįvyksta liturginis apsiplovimas mikvose – nedideliuose baseinėliuose su gyvuoju šaltinio vandeniu. Tad pirmieji krikščionys krikštijosi ir mikvose, kurias paversdavo krikštyklomis.

Vėliau krikštą pradėta teikti krikščionių maldos namuose bei pradėta statyti atskiras koplyčias krikštui. Nuo III amžiaus krikštyklos daromos oktagono formos – aštuonkampės, nes nuo pat pradžių krikščionių bendruomenė pradėjo švęsti Prisikėlimo slėpinį pirmąją (arba krikščionims aštuntąją) žydų savaitės dieną, kuri vadinama Viešpaties diena, arba sekmadieniu (lot. „dies domenica“).

Yra žinomos ir kitų krikštyklos formų. Sirijoje archeologų atkastoje Doura-Europos III amžiaus pradžios bažnyčioje, „krikščionių namuose”, krikštyklos įduba yra sarkofago formos. Taip pat Prancūzijoje, Arlyje, šv. Trofimo bažnyčioje, IV a. sarkofagas naudotas kaip krikštykla. Būta ir apvalios lyg motinos įsčios krykštyklos, nes krikštykla krikščionių sąmonėje reiškė ir motinos Bažnyčios įsčias.
Krikšto vyksmas simbolizuoja pakilimą naujam, kitokiam gyvenimui – panardinimas (mirimas nuodėmei, senajam gyvenimui) ir iškilimas (prisikėlimas naujam, malonės gyvenimui).
br. Ramūnas Mizgiris, OFM

Kitos būdavo kryžiaus formos, kaip ir sarkofago atveju, akcentuojant šv. Pauliaus žodžius, kad „per krikštą mes esame kartu su juo [Jėzumi] palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą“ (Rom 6, 4).

Krikšto vyksmas simbolizuoja pakilimą naujam, kitokiam gyvenimui – panardinimas (mirimas nuodėmei, senajam gyvenimui) ir iškilimas (prisikėlimas naujam, malonės gyvenimui). Juk, viena vertus, vanduo – tvanas, cunamis, potvynis, šėlstanti jūra – simbolizuoja mirtį, naikinimą, griovimą, o kita vertus, tekantis ir gėlas vanduo yra gyvybės, gyvenimo, ramybės simbolis.

Krikštas būdavo suteikiamas vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios panardinant žmogų tris kartus i vandenį, jeigu tai būdavo neįmanoma, tai tris kartus vandens užpylimas arba apšlakstymas, pavyzdžiui, žmogui mirštant.

Gana anksti krikšto apeigas papildė patepimas aliejumi ir krikšto simboliai: žvakė ir baltas drabužis. Baltas drabužis simbolizuoja, kad pakrikštytasis „apsivilko Kristumi“ (Gal 3, 27), prisikėlė drauge su Kristumi. Kadaise buvo paprotys apsikrikštijusiems visą savaitę vilkėti baltais drabužiais.

Žvakė, uždegta nuo Velykų žvakės, reiškia, kad Kristus apšvietė naujatikį. Pakrikštytieji Kristuje yra „pasaulio šviesa“ (Mt 5, 14). Patepimas šventąja krizma – kvapniu, vyskupo pašventintu aliejumi – reiškia Šventosios Dvasios dovaną pakrikštytajam. Jis tapo krikščioniu, tai yra Šventosios Dvasios „pateptuoju“, suvienytu su Kristumi, kuris yra pateptasis Kunigas, Pranašas ir Karalius.

Priimant krikštą, žmogus turėdavo atsižadėti piktosios dvasios ir išpažinti tikėjimo tiesas. Ankstyvojoje Bažnyčioje krikštijamasis atsisukdavo į vakarus – tamsos, saulėlydžio, mirties ir todėl nuodėmės karalijos simbolį. Krikštijamasis pasisukęs ta kryptimi tris kartus ištaria „ne“ – velniui, jo vilionėms ir nuodėmei.

Šitaip buvo išsižadama tam tikro pobūdžio kultūros, prikaustančios žmogų prie valdžios garbinimo, geismų pasaulio, melo, žiaurumo, dievų kulto ir antikinio teatro, kur mėgautasi mirtimis žmonių, kuriuos draskydavo laukiniai žvėrys, spindesio.

Tada ankstyvojoje Bažnyčioje krikštijamasis atsisukdavo į rytus – šviesos, iš naujo patekančios istorijos saulės, Kristaus simbolį. Krikštijamasis pakreipia savo gyvenimą nauja linkme – tikėjimo į trivienį Dievą, kuriam save atiduoda, linkme.