Vakarietiška technika su sovietine aptarnavimo kultūra sukuria juokingą derinį, kai stebi iš šalies, ir kelia didžiulius nepatogumus bandantiems pasinaudoti. Kaip karvė su balnu: iš šalies juokinga, o atsisėdus ant jos – nebe iki juokų.
Pernai lapkritį atidarytas keltuvas jau spėjo pelnyti nekokį vardą. Kai atvažiavome į Druskininkus sausio 1 d., viena vienos įstaigos darbuotoja, pamačiusi, jog mūsų kompanijoje yra mažų vaikų ir girdėdama, jog ruošiamės į gondolą, labai rimtai patarė su vaikais žiemą geriau nesikelti, verčiau palaukti vasaros. Ji žinojo, ką sako: gruodžio 10 d. apie 20 keleivių ištisą valandą prakabojo tarp dangaus ir žemės, kai sugedo naujutėlaitis keltuvas, pompastiškai atidarytas lapkričio pabaigoje. Gondolose nėra šilta, ir tualetų jose nėra.
Ne veltui nutyliu vietinės patarėjos vardą ir darbo vietą. Druskininkuose meras Ričardas Malinauskas sėkmingai paskleidė autoritarinio valdymo atmosferą, kurioje absoliuti dauguma bijo net pyptelėti prieš valdžią ar jos projektus atvirai. Tai nereiškia, kad pasisakiusį išmes rytoj. Tiesiog žmonės turi supratimą, jog anksčiau ar vėliau bet kokia kritika jiems atsirūgs. Nežinau, kiek čia teisybės, bet jau vien faktas, kad mieste tvyro tokia atmosfera, rodo, kad ne sanatorija „Belorus“ integruojasi į Druskininkus, o Druskininkai integruojasi į dabartinės Baltarusijos valdymo stilių.
Nežiūrint patarimo, mūsų tikėjimas šveicariška technika paėmė viršų ir nusprendėme keltis. Keltuvas tądien pradėjo veikti 13 val. Keliolika minučių prieš atidarymą prie kasos nusidriekė eilutė. Pradėjus pardavinėti bilietus, paaiškėjo, jog tai tik pirma eilė, kurią reikia atstovėti, norint patekti į gondolą.
Spaudė šaltukas, keliasdešimt būsimų keleivių su vaikais ir be vaikų straksėjo ir trepsėjo, kad sušiltų. Tokiomis sąlygomis protas skubiai ieško išeities. Ir ji tuoj buvo rasta. Laukiantieji ne po vieną pasidalino. Vieni liko pirmoje eilėje laukti bilietų, kiti persimetė į naują eilę prie gondolų.
Eilė kaip sovietizmo atributas
Tai labai derėjo su tvarka maisto parduotuvėse, kur atstovėjęs eilę prie prekystalio ir paprašęs šlapios dešros ar duonos sužinodavai iš pardavėjos kainą. Pasvertą jūsų pirkinį ji suvyniodavo į popierių. Ant jo kampo tušinuku užrašiusi kainą, pasidėdavo šalimais, o jums pasakydavo sumą.
Kartodamas skaičių mintyse, kad nepamirštų, pirkėjas atstovėdavo antrą eilę prie kasos, kur susimokėdavo. Trečią kartą prie pirkinio stovėti nereikdavo. Sovietų efektyvumo logika sakė, jog pirmoji eilė jau kartą atstovėta, ir todėl galima eiti be eilės, per galvas ištiesti savo apmokėtą čekį ir mainais pagaliau gauti pirkinį.
Po tiek gaišaties ir daktariška dešra rodėsi skanesnė. Kita sovietinio apsipirkimo modifikacija irgi buvo skirta ištempti pirkimo laiką. Matyt, dėl to, kad vis tie patys kelių rūšių produktai neatrodytų taip lengvai gaunami ir neatsibostų.
Taigi, kitas variantas buvo atskiri prekystaliai atskiroms prekių rūšims. Ir visur eilės. Eilė prie pieno produktų, tada eilė prie duonos gaminių, tada eilė prie gyslotų kaulų, karvių kanopų ir lašinių su raumens pėdsakais, kas buvo vadinama mėsa, dar eilė prie bakalėjos... Po tokių pasistovėjimų, reikalavusių kantrybės ir ištvermės, žmonėms norėjosi ne reikalauti alternatyvos specifinio skonio vienintelės rūšies saulėgrąžų aliejui, o atsisėdus atsipūsti ir pasidžiaugti sunkiai įgytu laimikiu.
Ir žmonėms gerai, ir valdžiai ramiau. Visi dirba, laisvalaikį eilėse leidžia, nėra kada apsidairyti ir susivokti. Tačiau nepadėjo. Eilės darėsi vis ilgesnės, jų gale produktų vis mažėjo, todėl įvyko trumpas sujungimas. Galvose nušvito, ir valstybė subyrėjo.
Iki šaltis supurtys
Žmonės niekaip nesuprato, kodėl jų nekelia, jei jie taip gudriai sugalvojo pasitrumpinti stovėjimo laiką, pasidalinę į dvi eiles: kol prieina eilė bilietui, prieina ir eilė į gondolą. Niekam nerūpėjo, kad kvailio vietoje lieka atėję po vieną, kurie negali vienu metu būti dvejose eilėse.
Padėtis aplinkui ėmė kaisti. Reikia pastebėti, jog eilėse stovėjo publika, galinti susimokėti po 5 eurus už vieno žmogaus kelionę pirmyn atgal. Vadinasi, dirbantys ir uždirbantys. Jiems buvo nesuprantamas sovietinis eilių kūrimo ypatumas. Jie pratrūko.
Dama puošniais kailiniais suriko visu balsu: „Šūdas“, ir kailiai mano akyse virto mėšlina sermėga. Keli vyrai kumščiais puolė dudenti į stiklinius kasos langus, su keiksmais šaukdamiesi kalvio Ignoto teisybės. Viduje esantys turbūt žinojo, kad stiklai neperšaunami, todėl sėdėjo ignoruodami maištą.
Vienas paauglys iš taip laukiamų turistų puolė demonstratyviai fotografuoti darbuotojus per stiklą, lyg būtų zoologijos sode. Kai vienas iš darbuotojų išlindo laukan, jaunojo fotografo tėvas neliteratūrine rusų kalba pažadėjo kitą dieną atėjęs jam kojas išrauti, jei jo vaikai susirgs. Gavęs tokį įspėjimą, darbuotojas grįžo į patalpą ir ėmėsi telefono.
Atvyko pats direktorius ir policija. Aršiausieji kaipmat susivyniojo ir pasišalino, nusivesdami revoliucinę pamoką gavusius savo vaikus. Liko tokie, kurie prašė juos laikyti žmonėmis, nušviesti situaciją ir perspektyvas pakliūti į gondolą, o vienas rusas, jausdamasis lyg namie, be perstojo reikalavo skundų knygos. Direktorius akivaizdžiai buvo per jaunas, kad žinotų, jog Sovietų Sąjungoje skundų ir pageidavimų knygos buvo privalomos.
Žmonėms pagaliau buvo paaiškinta, jog sugedo kompiuteris, todėl neįmanoma parduoti bilietų. Kaip vėliau man paaiškino asmuo, panorėjęs likti nežinomas, bilietus nustojo pardavinėti ne dėl kompiuterio gedimo, o todėl, kad brendo riaušės. Kadangi tokios situacijos kartojasi nuolat, vietinių sausio pirmosios betvarkė nė kiek nestebino.
Mūsų mažasis Putinėlis?
Tačiau net tokio dydžio vienete, kaip Druskininkai, neįmanoma viską kontroliuoti. O sraigtelis negali būti kūrybiškas. Ir ten, kur nepasiekia visa matanti vado akis, sistema užsikerta. Jei valdoma po senovei, tai ir tvarka atskirose vietose daroma po senovei.
Putinišku pelėsiu šviečia pro vakarietišką apdailą keltuvo atsiradimo ir eksploatacijos istorija, savigyros leidinys už mokesčių mokėtojų pinigus, kolūkinio baroko stiliaus apartamentai reikalingiems žmonėms ir pasijuokimas iš visų su automobilio Nr. CARAS.
Dėl pastarojo tiesos yra, nes tik prieš carą ryžto ima stokoti labai europietiškai kalbanti prezidentė, ką jau kalbėti apie bendrapartiečius socdemus. Vis tiek istoriškai tai pakaruokliškas humoras, nes carų valdymas baigėsi revoliucija. Kai užšaldyti Druskininkai sujudės, nuo jų neužsidarysi – ne kasos langelis.