Ir iš viso, ar pagalvojame: Kodėl taip yra? Ar mes kuriame visuomenę auginančią aplinką? Perskaitykite žiniasklaidoje pateikiamą pirmuose puslapiuose informaciją, pažiūrėkite sensacingas televizijos laidas, įrašus virtualioje aplinkoje – ir net ekspertizės nereikės. Atsakymas akivaizdus. Kalbama daug, imituojamos įvairios veiklos. O jau daugelį metų valstybėje nėra kuriama vaiko gerovės sistema, vaikai net elementarios pagalbos nesulaukia. Tik paklausk, biurokratai užvers skaičiais, ataskaitomis, o ar konkretus žmogus yra dėmesio centre? Nedrįstu teigti, kad taip. Visi dirba, rašo, kuria, dūzgia kaip bitutės, bet medaus taip ir nėra. Neturime sistemos, kuri tarnautų žmogui, tai tada atsiranda sistemos antipodas – ji pradeda tarnauti biurokratams.

Taigi, yra atskiri pagalbos vaikui, socialinės rizikos šeimoms fragmentai, bet sistemos, deja, ne. Be abejo, pinigai skiriami, veikia daugybė institucijų, priviso daug biurokratų, o ar bent pagalvojama apie tuos, kurie konkrečiai dirba su vaikais, socialinės rizikos šeimomis. Probėgšmiais pakalbama, bet iš esmės jie pagalbos nesulaukia.

Galbūt šiltuose kabinetuose dirbantys žmonės dar nežino, kad kai kurie socialiniai darbuotojai net kompiuterio neturi. Štai kokia realybė.
Vilija Targamadzė

Tad po šiurpios tragedijos lengviau įsteigti dar vieną instituciją. Gal net tam tikras tragiškas situacijas vieni ar kiti gali PR'ui panaudoti – ar tik nėra teisingos V. Būdienės įžvalgos? . O gal galbūt norima kurti monstrinę valstybę, o ne atsigręžti į žmogų, dirbantį su socialinės rizikos šeimomis, padėti pačioms šeimoms įsigyti socialinių įgūdžių?

Trumpai apie tuos, kurie dirba su socialinės rizikos šeimomis. Pažįstu ne vieną ir ne du. Tad, norėdama objektyviau pateikti informaciją apie jų padėtį, su jais pasikalbėjau (atlikau interviu su savo buvusiais studentais). Trumpai apie tai, ką jie akcentavo. Vienam socialiniam darbuotojui norma yra 17 socialinės rizikos šeimų, bet neretai tenka dar daugiau. Transporto jie neturi, naudojasi savu. Gerai, jei maloningai skiriama šiek tiek pinigų kurui. Tai priklauso nuo institucijos, kurioje socialinis darbuotojas dirba. Dažniausiai negauna jokių lėšų.

Vilija Targamadzė

Naudoja savo transportą, kuris, spustelėjus žiemos speigui, vargu ar iš viso naudotinas – nemanau, kad socialiniai darbuotojai važinėja naujais, komfortabiliais automobiliais. Ir iš kur? Juk jų atlyginimas menkas. Tuo galite patys įsitikinti ir paskaičiuoti(lentelėje pateikti padalinių vadovams ir kvalifikuotiems socialiniams darbuotojams galimi darbo užmokesčio koeficientai).


Bazinės mėnesinės algos dydžiais

Kvalifikacinė kategorijaįstaigų padalinių vadovai, koeficientassocialiniai darbuotojai, koeficientas
Socialinis darbuotojas12,6–15,912,46–15,25
Vyresnysis socialinis darbuotojas12,74–16,212,6–15,76
Socialinis darbuotojas ekspertas13,44–16,613,33–16,2

(Šaltinis: Įsakymas Dėl Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2009 m. sausio 20 d. įsakymo nr. A1-22 „Dėl socialinį darbą dirbančių darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo, 2014 m. gruodžio 31 d. Nr. A1-682. Vilnius)

Tiesa, socialinis darbuotojas gali gauti priedą. Bet tai iš esmės priklauso nuo savivaldybės. Gali duoti, gali ir neskirti. Vis dėlto nepamirškime, kad socialiniai darbuotojai, dirbantys su socialinės rizikos šeimomis, patiria ir patys riziką – juk prieš juos gali užsimoti ir kirviu ar peiliu. Gelbsti tik jų profesionalumas. Bet joks profesionalumas negelbės nuo užkrečiamų ligų, kurios yra dažnas socialinės rizikos šeimų svečias, o socialiniai darbuotojai nuo jų nėra skiepijami. Taigi, rizika didelė, o policijos pareigūnai kartais atskuba į pagalbą, o kartais jų tiesiog nėra. Juk ne visos seniūnijos juos prisišaukia ir dėl objektyvių priežasčių (atstumas, pareigūnų stoka ir pan.). Ir kaip tada? Nelengva atsakyti. Kaip pasiseks...

Visi turime suprasti, kad sistemos turi tarnauti žmogui. Jos tam ir kuriamos. Jei jos pradeda tarnauti valdininkams, pareigūnams, politikams ar kitiems, tai kam tokia sistema ir kalbos apie teisinę, demokratinę valstybę ir humaniškumą?
Vilija Targamadzė

Galbūt šiltuose kabinetuose dirbantys žmonės dar nežino, kad kai kurie socialiniai darbuotojai net kompiuterio neturi. Štai kokia realybė. Apie ją daug galima rašyti. Jei Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, savivaldybės ir kitos institucijos visa tai žino ir nekeičia situacijos, tai tikrai nesuprantama. Neaišku, kodėl neatliekama situacijos analizė, identifikuojanti realybę, ir strategiškai nemodeliuojama situacijos kaita, o vis sukamasi aplink.

Trūksta kompetencijos ar tiesiog noro, motyvacijos padėti žmogui. Jei kompetencijos, tai galima ją ugdytis, kreiptis pagalbos ir į mus, mokslininkus, kartu su praktikais dirbančius. Jei tai moralinės plotmės problema, telieka priminti, kad šie metai yra Popiežiaus Pranciškaus paskelbti Gailestingumo metais. Įsiklausykite į šio žodžio prasmę ir atverkite savo protus ir širdis. Visi turime suprasti, kad sistemos turi tarnauti žmogui. Jos tam ir kuriamos. Jei jos pradeda tarnauti valdininkams, pareigūnams, politikams ar kitiems, tai kam tokia sistema ir kalbos apie teisinę, demokratinę valstybę ir humaniškumą?

Daiktus ir reiškinius reikia vadinti tikraisiais vardais ir ieškoti pozityvios kaitos galimybių. Tik kur link norime judėti? O dėl institucijos kūrimo, jos reikia – tik ne biurokatinės, o gebančios koordinuoti institucijų, atsakingų už pagalbą žmogui ir jo gerovę, veiklą ir padedančios joms susikoordinuoti savo darbą. Galų gale susikoncentruoti į pagalbą žmogui.

O gal tiesiog pirma apsispręskime: Kokią norime matyti Lietuvą: kontrolinę-komandinę ar pilietinę, sąmoningumu ir atsakomybe grįstą? Jei nesugebėsime apsispręsti, būsime tik situacijos įkaitai ir dar savo noru. Tad reikia atsimerkti, išlįsti iš kiautų ir pradėti mąstyti ir bendradarbiauti. Šiandien tik klausiu: Lietuva, kur link ar sukamės aplink?