Tada pasakau ir pakartoju, kad niekada neisiu į politiką. Nei į Seimą, nei į savivaldybę, nei į ministeriją, niekur. Nė į europarlamentą. Suprantate? Niekur. Į jokį renkamą postą. Nieko neturiu prieš politikus (jie dirba savo darbą, ir dirba jį maždaug su tokiu pačiu uolumu, užsidegimu ir profesionalumu, kaip ir juos išrinkę rinkėjai, kas nėra labai entuziastingas pagyrimas, bet jie nėra ir blogesni už mus), tačiau nenoriu būti politiku. Lygiai taip pat nieko neturi prieš picų vežiotojus, grikių augintojus ir kosmetikos pardavėjas prekybos centruose, bet nemanau, kad šis darbas yra pakankamai patrauklus man.

Kiek Lietuvos partijų man siūlė prisijungti prie jų ir traukti į rinkimus, kampanijose kūdikius bučiuoti ir rankas spausti? Šiuo metu jau keturios. Nepykstu: jų darbas siūlyti, mano darbas atsisakyti. Tai ir atsisakiau. Nieko asmeniško.

Bet varguoliai negali patikėti. Jie įsivaizduoja, kad Seimas (arba kokia miesto taryba) yra svajonė kiekvienam, ir nesupranta, kad gali būti kitaip. Jeigu koks Visvaldas Matijošaitis nueina į Kauno merus, tai varguolis galvoja, kad jis taip daro todėl, kad turbūt iš krabų lazdelių nebeuždirba, tai jam reikia pajamų. Antano Guogos irgi nesuprasi. Lyg ir turi pinigų, bet europarlamentaras. Turbūt nesiseka jam kortomis lošti, tai gal nors taip gerovę užsitikrina, mano sau visuomenės atstovas.

Kiek Lietuvos partijų man siūlė prisijungti prie jų ir traukti į rinkimus, kampanijose kūdikius bučiuoti ir rankas spausti? Šiuo metu jau keturios. Nepykstu: jų darbas siūlyti, mano darbas atsisakyti. Tai ir atsisakiau. Nieko asmeniško.
Andrius Užkalnis

Kai varguolis perskaitė, prieš keletą metų, apie vagilę Seimo narę, viešbutyje prieš išsikraustymą išsukinėjusią lemputes, tai jis piktinasi ne todėl, kad vogti lemputes yra smulkmeniška ir niekinga. Varguolis siunta, kad ne jis gavo lempučių pasukinėti: būtų tame viešbutyje, tai ne tik lemputes išsuktų, bet ir vinis dantimis iš sienos ištraukytų. Ir durų rankenas į kišenes susidėtų.

Todėl vėl ir vėl kartoju tą patį. Garbės žodis, kiekvieną savaitę vis kas nors paklausia apie tą politiką. Ir tada jie neatlyžta: „bet kodėl?“.

Pasijuntu, lyg kalbėdamas su giminaičiais, kurie negali patikėti, kad aš nemėgstu balandėlių ir karpio. „Bet kaip tu jų gali nemėgti? Visi juos mėgsta.“ Aš tikrai nemėgstu balandėlių ir ypač karpio. Karpis yra žuvis, kurią valgiaraštyje turėtų uždrausti Jungtinės Tautos. Tuo tarpu balandėliai yra iš kopūstų, tuo viskas pasakyta.

Kiek, žmonės, jums reikia užrašų knygelių? Kreipkitės į mane, aš jums nupirksiu, jei tai vienintelis dalykas, kuris skiria jus nuo gerovės pojūčio.
Andrius Užkalnis

Lygiai tas pats yra su Seimu. „Kodėl tu nenori į Seimą?“ Jie tiki (ir, greičiausiai, neklysta), kad, panorėjęs, gal ir galėčiau gauti tą darbą, kuris jiems atrodo kaip pasiūlymas namie įstatyti čiaupą su nemokamu alumi. Kai žmogus, kaip Homeris Simpsonas iš serialo „The Simpsons“, svajoja apie nesibaigiantį nemokamą alų arba nemokamas spurgas, jiems labai sunku išaiškinti, kad man nereikia begalinio alaus arba bedugnės dėžutės su spurgomis. Aš tiek nesuvalgysiu ir neišgersiu.

„Bet tarnybinis automobilis, kuras?“, sako jie, stebėdamiesi. Aš jau turiu automobilį, sakau jiems. Aš dviejų automobilių negaliu vairuoti. Man nereikia ir antro telefono. Aš jau turiu telefoną. Aš visiems paskambinu, kur man reikia. Nenoriu ir valdiškų kelionių: aš pats nuvažiuoju, kur man reikia. Man viskas gerai. Aš lygiai taip pat neimu nemokamų rašiklių viešbučiuose. Aš jau turiu rašiklių namie. Šampūno buteliukai, žinoma, jau visai kitas dalykas, bet čia atskira istorija.

„Seime alga labai gera, ir ten yra dar priedo kanceliarinės“, sako jie. Aš tada sakau, kad uždirbu daugiau. Kelis kartus daugiau. Man negaila tai pripažinti: VMI žino, kokios mano pajamos. Ir dar – pagalvokite apie tokį dalyką – juk jūs nežinote, kiek kiemsargis kasmet gauna pinigų šluotoms ir kastuvams. O apie Seimo narį kažkodėl žinote, ir tai jaudina jūsų vaizduotę. Kiek, žmonės, jums reikia užrašų knygelių? Kreipkitės į mane, aš jums nupirksiu, jei tai vienintelis dalykas, kuris skiria jus nuo gerovės pojūčio.

„Tai vis tiek, galėtum būti Seimo narys, šlovė būtų, žinomumas“, neatlyžta klausinėtojai. Tai kad aš esu ir taip žinomas pakankamai. Man tiek užtenka. Žmonės mano tapytus portretus man dovanoja per susitikimus su skaitytojais. Kam man daugiau žinomumo?

„Na tai vis tiek, negi nesinori?“.

Aš jums sakau, su jais kalbėti – kaip su kurčiu pešiotis. Jie tiesiog nesupranta. Aną dieną vienam paaiškinau. Sakau, jūs man siūlote mesti darbą, kurį aš labai gerai darau, kuris man patinka ir kurį dirbdamas aš kasdien džiaugiuosi, ir užsiimti kažkuo, ko aš visai nenoriu daryti, ir visa tai – dėl ko? Kad uždirbčiau mažiau, negu dabar uždirbu, kad mane gerbtų mažiau žmonių, negu dabar gerbia, ir kad kasdien turėčiau rengtis ne taip, kaip aš noriu, o vilkėti kostiumą ir kaklaraištį? Kam man šito reikia?

Jie nenustygsta. „Galėtum savo partiją turėti gal netgi. Aš už tave balsuočiau“, sako jie.

Kam man to reikia, klausiu jų dar ir dar kartą.

„Tai negi nė kiek nereikia?“. Ir taip šis pokalbis gali tęstis amžinai, ir po jo klausinėjantys lieka taip pat įsitikinę, kad jiems melavo, nes žmogus negali nenorėti eiti į politiką. Jau kažkada esu sakęs: kol politiko – o ne verslininko, ne dizainerio, ne rašytojo, ne ūkininko, ne kareivio – darbas bus geidžiamiausia karjera ir svajonė, kol mėgstamiausia tema humoro laidoms bus politikai ir jų nusišnekėjimai, tol tikrai su mūsų šalimi nieko gero nebus.

Labai nemėgstu girtis ar kalbėti apie save, bet dažnai tikrai man pradeda atrodyti, kad aš esu kažkoks kitoks, gal ne lietuvis, ar dar kažką, nes mane nuolatos aplenkia daugumos troškimai ir svajonės.

Aš turiu savo svajonę: kada nors vidutiniai visuomenės atstovai, sužinoję, kad sėkmingo ar žinomo žmogaus darbas politikoje nedomina, patrauks pečiais: žinoma, kad darbas politikoje nedomina, kodėl turėtų dominti? Kada nors ši mano svajonė išsipildys. Yra labai svarbu, kad taip būtų, nes jei neliks kvailų svajonių apie nemokamą alų ir spurgas, žmonės bus laisvi svajoti apie prasmingesnius dalykus.

Tuo ir baigsiu pirmąją skiltį prasidėjusiais 2016 metais. Svajokite atsakingai.