Praėjus pirmajai visuomenės įžymybių DIDŽIOSIOMIS RAIDĖMIS išrėktų pasiūlymų ir pageidavimų lavinai, į rinkiminių metų trasą stojo politikai. Painiodamiesi ideologijose, pamiršdami savo pačių valdžioje praleistus metus, glaustydamiesi prie rinkėjo, jie kalbėjo ir kalbėjo. Išskyrus tuos tris pagrindinius ir atsakingą ministrę, kurių žodžio tikrai reikėjo. Trumpo, aiškaus, parodančio, kad valstybės vadovams nesvetima empatija ir atjauta. Per dvi dienas po tragedijos nė vienam nepavyko atlikti tokios sunkios užduoties. Tiesa, socialinės apsaugos ir darbo ministrė Algimanta Pabedinskienė tuo metu internete dalijosi citatomis ir gražiomis žuvėdrų nuotraukomis.

Bet ir žuvėdrų nuotraukos buvo greitai ištrintos. Gaila.

O reziumuoti šį ūžesį galima trumpai – tai jau buvo. Mirties bausmės grąžinimas. Visuomenės abejingumas. Žiniasklaidos degradavimas. Valdžios ir vyriausybės neįgalumas. Tai jau buvo.
Turbūt vienintelė Birutė Vėsaitė blyksterėjo originalumu, pasiūliusi privalomai „čipuoti“ artimiesiems ir aplinkai pavojų keliančius asmenis ir nuolatos juos sekti.

Birutė... Yra du beribiai dalykai, kaip sakė Einšteinas.

Visi žino, jog geriausias sprendimas krizės akivaizdoje yra išplėsti chroniškai neefektyvių biurokratijos aparatą.
Andrius Tapinas

Jau buvo ir parodomieji valdžios žmonių pasitarimai ir tyrimai. Nepamenu, ar buvo pasiūlymas steigti dar vieną instituciją – vaiko teisių apsaugos inspekciją, bet tikriausiai, kad buvo, nes visi žino, jog geriausias sprendimas krizės akivaizdoje yra išplėsti chroniškai neefektyvių biurokratijos aparatą.

Dar kartą sakau – tai jau buvo.

Buvo Dembava. Buvo Kudirkos Naumiestis. Buvo Kražiai. Buvo An-2 skrydis.

Ir visur tas pats. Paprasto nusikaltimo ar nelaimės nepakanka, čia nieko naujo, turi būti trigeris ir simbolis. Bagažinė. Kirvis. Šulinys. Nuskendęs lėktuvas. Trigeris visuomenei persiduoda valdžiai ir ši pavloviškai bėga iš paskos, uoliai imituodama veiklą, kol trigerio efektas nusitrina, visuomenei pabosta ir tada valdžia gali pagaliau sustoti ir sunkiai kvėpuodama nueiti už kampo parūkyti, pakeliui besiskųsdama, kad šitie spurtai galėtų ir liautis, sveikatą tik prarasi šitaip belakstydamas.

Po Kražių tragedijos atsakingiems pareigūnams buvo skirti papeikimai ir pastabos, ministrai padiskutavo apie privalomą gydymą nuo alkoholio, premjeras kažkur į orą pasiūlė daugiau dėmesio skirti švietimui apie alkoholio žalą, prezidentė, atkreipkite dėmesį, išreiškė užuojautą Kražiuose žuvusių artimiesiems ir ateityje pažadėjo daugiau rūpesčio skirti pažeidžiamiausiems žmonėms.
Po Dembavos tragedijos prezidentė ragino imtis neatidėliotinų veiksmų ir reikalavo, kad Vyriausybėje būtų apibrėžta institucijų atsakomybė.

Buvo Dembava. Buvo Kudirkos Naumiestis. Buvo Kražiai. Buvo An-2 skrydis. Ir visur tas pats.
Andrius Tapinas

Po An-2 tragedijos prezidentė teigė, kad stumdymasis tarp institucijų parodo nesugebėjimą prisiimti atsakomybės.

Ir ką? Štai rezultatas reaguojant į Saviečius:

Premjeras pavedė socialinės apsaugos ministrei (taip, tai pačiai su žuvėdromis) ištirti pačiai save, ar atsakingos institucijos atliko savo darbą, kad nepasikartotų tragedijos ateityje.

Niekas nepasikeitė. Niekas. Šitai Vyriausybei reikia rimtai pradėti galvoti apie kažkokias sutrikimą liudijančias pažymas, nes po kiekvieno tokio trigerio jie atrodo kaip naujai gimę, žiūrintys į tuščią lapą ir svarstantys, kaip čia patikrinus, ar visi gerai atliko savo darbą.

Taip, ****, mes visi gerai atlikom savo darbą, bet du vaikai šulinyje.

Bet sekundei pamirškim tą prakeiktą šulinio trigerį. Štai jums trijų pirmųjų sausio dienų kronika Lietuvoje.

Akmenėje girtas vyras (1.56 promilės) bandė papjauti 2 metų mergytę.
Joniškio rajone girta moteris (2.24 promilės) sumušė nepilnametę dukrą.
Rokiškio rajone motina sulaužė kaukolę savo vienerių metų kūdikiui .
Alytuje girta moteris (2,09 promilės) sumušė savo devynerių metų dukrą.
Prienų rajone girtas vyras sumušė dešimties metų giminaitį berniuką.
Mažeikiuose girtas vyras (4,32 promilės) mažamečių vaikų akivaizdoje sumušė žmoną.
Panevėžyje girtas vyras (2.55 promilės) peiliu perrėžė žmonai gerklę.
Girtas vyras peiliu sužeidė žmoną ir pasikorė (1.5 promilės).
Kėdainių rajone girtas vyras (3.20 promilės) smurtavo prieš girtą sugyventinę (3.66 promilės).
Klaipėdoje girtas vyras (1.5 promilės) sūnui peršovė šlaunį.
Panevėžyje girtas policininkas (2,81 promilės) vairuodamas „Ford“ apsivertė.
Telšių rajone girtas BMW vairuotojas apsivertė ir užsimušė.

Trijų, mano mieli, TRIJŲ dienų Lietuvos kronika.

Ir čia jau niekas nesipiktina, niekas nekuria naujų institucijų, čia jau viskas įprasta, eilinę dieną rojuj, kaip dainavo Neda, su ta pačia viltimi.

Perrėžė, sumušė, sulaužė, perpjovė, suskaldė, užmušė.

Premjeras pavedė socialinės apsaugos ministrei (taip, tai pačiai su žuvėdromis) ištirti pačiai save, ar atsakingos institucijos atliko savo darbą, kad nepasikartotų tragedijos ateityje.
Andrius Tapinas

Nereikia valstybinės institucijos, kad iš tokios nedidelės imties (galima rinktis ir ilgesnį laikotarpį) ištrauktume bendrus vardiklius – besaikis alkoholio vartojimas ir smurtas artimoje aplinkoje. Ir nereikia sakyti, kad alkoholio vartojimas ne priežastis, bet pasekmė. Per daug skaudžių įvykių ir per mažai priežasčių tokiam paprastam įvertinimui.

Mano galva, yra tik du variantai. Arba daryti taip, kaip darėm iki šiol, kaip Pavlovo šunims lakstyti paskui kiekvieną socialinį trigerį ir iškišus liežuvį vytis traukinį.

Arba nusileisti į pačių mažiausių mūsų šalies piliečių lygmenį ir pradėti nuo jų. Masyvią ilgalaikę švietimo, ugdymo, nepakantumo alkoholiui ir smurtui kampaniją, paremtą šeimos vertybių reanimacijos ir užimtumo programomis.

Gerosiomis Europos praktikomis pagrįstą nacionalinę kampaniją, įtraukiant dabar paraštėse paliekamus profesionaliausius Lietuvos specialistus, žiniasklaidą, verslą, kuriam ateityje vis tiek reikės blaivių ir vaikų nemušančių darbuotojų, bendruomenes. Skaidriai ir efektyviai išnaudojančią milžiniškas socialiniams reikalams vis dar skiriamas ES paramos lėšas. Švietimo kampaniją, kurios rezultatus pamatysim gal tik po dešimtmečio, bet jie tikrai bus.

Ar vėluojame tai daryti? Taip, nes po kiekvienos tragedijos mums tarsi „labas, Sonia, nauji metai“. O jau praėjo daugiau kaip ketvirtis amžiaus.

Ar pavėlavome tai padaryti? Dar ne, bet esame ties riba. Vis dar yra paskutiniai didieji Europos pinigai, kuriuos reikia nukreipti sąžininga linkme. Vis dar turime specialistų ir neabejingų žmonių.
Ir turime naująją kartą, kurios negalime atiduoti promilių ir smurto valdžiai.

Štai šansas norintiems mums valdyti – pateikite aiškią, sąžiningą ir skaidrią tokios kampanijos programą ir rudenį turėsite mano balsą, kad ir kokiai politinei krypčiai atstovautumėte.
Štai šansas norintiems dalyvauti valstybės gyvenime – nelikite abejingi, dalyvaukite rinkimuose, kategoriškai reikalaukite aiškaus veiksmų plano ir vėliau kartu su žiniasklaida it sarginiai šunys stebėkite, kaip vyksta kampanija ir kokie jos rezultatai.

Realu? Žvelgiant iš šios dienos perspektyvos, nelabai, bet vis dar noriu likti idealistas ir tikėti, kad mano valstybę kažkada ateis valdyti tie, kurie viešąjį interesą iškels aukščiausiai. O kitus, matyt, čipuosim.

Nes sėdime, bičiuliai, paskutiniojo šanso vagone.

Haiku

Grėsmę keliančius
Čipuosim pavojingus
Laikykis, Seime