Visa aprašyta ir nufotografuota, tačiau ne iki galo suprasta.
Krizę, kaip ir ligą, galima išspręsti ar išgydyti tik ją pripažinus ir teisingai diagnozavus. Europiečiai pripažino jau ne vieną savo paklydimą, bet dar ne pabaiga. Pripažinti ekonomikos klaidas – dar pusė bėdos, tačiau prisipažinti visuomenės psichikos ligas kur kas sunkiau.
Visuomenes ligas – neteisingas pažiūras – reikia gydyti keičiantis visuomenei, kitaip ligos sugriaus ir pačią visuomenę.
Jau ne pirmi metai kalbame apie nesibaigiančią vertybių krizę, kuri migrantų akivaizdoje dar paaštrėjo. Nesiimsiu visų vertybinių paklydimų iš karto. Šiandien – tik apie vieną, apie tikėjimo, arba, kam patinka, religijos vietą mūsų gyvenime.
Europos marksizmas ir jo įvairios perversijos teigė, kad tikėjimas yra „liaudies opiumas“ – mąstymo nuodas, neleidžiantis žmogui būti racionalia kuriančia būtybe. Jis turi būti sunaikintas. Europos liberalai pripažino, kad tikėjimas, taip, žmogui reikalingas, tačiau jis turi likti kaip koks laisvalaikio pomėgis, neturintis nieko bendro su politika ar valstybės kūrimu. Tad minėtoji politika – viešų reikalų tvarkymas ir valstybių administravimas – turi būti atskirtas nuo racionaliai nepaaiškinamų tikėjimo dalykų. Reikia pastebėti, kad per pastarąjį šimtmetį toks socialiai liberalus mąstymas tapo beveik norma.
Šia gaida grojęs Europos Konventas prieš porą dešimtmečių taip ir neįrašė į Europos Konstituciją, kad mūsų civilizacija turėjo ir tebeturi tvirtas krikščioniškas šaknis. Šaknimis pavadintas biologizuotas „humanizmas“ ir merkantiliniai interesai.
Pagrindinis argumentas tuomet buvo tas, kad Europos integracija yra procesas, nesietinas su tikėjimo dalykais, pati Europos Sąjunga savo esme yra organizacija, nesusijusi su religija ir nesprendžianti jokių tikėjimo klausimų. Iš tiesų, religijos nėra jokiame acquis communautaire, jokie religiniai reikalavimai nei šalims narėms, nei kandidatėms nekeliami. Tad ir religinės politikos nėra. Šiandien didelėje Europos Sąjungos informacinėje sistemoje galima rasti gausybę skaičių ir faktų apie mūsų darbus ir ne mūsų norus, bet jokių oficialių skaičių, kiek, pavyzdžiui, turime krikščionių, budistų, ateistų...
Ir štai ateina... ne tunisiečiai, ne proletarai, ne transseksualai, apie kuriuos žinome. Ateina tiesiog musulmonai, žmonės, apibrėžiantys savo identitetą pagal tikėjimą, ir mes nebeišmanome, ką su jais daryti.
Europos Sąjungai pastarasis susidūrimas su tikėjimo problema jau ne pirmas. Prisitriukšmavę Europos Konvente dėl to, kad ES nieko bendro neturi su krikščionybe, socialistai ir liberalai netrukus susidūrė su Turkijos narystės problema. Problema, kad šios šalies galimybės tapti ES nare niekaip neįvertinsi, nekreipdamas dėmesio į jos žmonių tikėjimą. Pagal apibrėžimą turėtume vertinti ekonominius ir teisinius šalies pasiekimus, tačiau pro jokius demokratinės kontrolės barjerus neprastumsime Turkijos, kol nesutarsime, galime ar negalime didžiausia ES nare padaryti islamišką valstybę.
Šiandien Europa turi pripažinti, kad pabėgėlis pabėgėliui nelygus. Karo pabėgėliai iš Ukrainos ar Gruzijos skiriasi nuo pabėgėlių iš Vidurio Rytų, ir skiriasi visų pirma tikėjimu. Tikėjimo faktorius Europą, vis dar bandančią formaliai jį ignoruoti, verčia suformuoti savotišką religijos politiką. Pagrindinis tos politikos klausimas – kaip realiai pasiekti, kad musulmonai, kurie visiškai netrykšta entuziazmu vykdyti kokias nors integracines programas, kažkaip sugyventų su „tradiciniais“ europiečiais.
Strateginis sprendimas yra gana paprastas. Europai reikia, ir kuo skubiau, pakeisti savo oficialų nusistatymą religijos atžvilgiu. Net prieš galvojant, kaip elgtis su ateinančiais su religijų vėliava, pagalvoti, o kas esame patys. Europai reikia ir kuo greičiau reikia prisiminti, kad ji savo esme yra krikščioniška bendrija, ir ne tik laisvalaikiu, o krikščioniška iš esmės. Tai išsigelbėjimas.
Krikščionybė yra meilės religija. Šiandien globaliu mastu tai didžiausia religija ir absoliučiais skaičiais – sparčiausiai auganti (atkreipkite dėmesį). Ji yra globali – tinka visiems regionams visoms rasėms ir klimato juostoms, tinka įvairaus išsilavinimo ir gyvenimo būdo žmonėms, joje nėra prievartos, ją galima pasitikti ir deramai didžiuotis. Ne tik didumu, bet ir vertybių universalumu ir tai, kad jos priimtinos visiems, netgi kitatikiams.
Atsakymą į Turkijos klausimą, tuomet, bus galima rasti nesunkiai. Jei ši šalis pasiruošusi stoti į krikščioniškų šalių sąjungą, tai labai kviečiame, reiškia ir ji neišvengiamai priartės prie mūsų vertybių ir gyvenimo būdo. (Mano galva dabartinė Turkija per savo istoriją kur kas ilgiau buvo krikščioniška nei islamiška, tad procesas nėra negrįžtamas).
Neteisūs tie, kurie mano, kad musulmonas yra amžiams prisiekęs musulmonas, o islamas – laimės pasirinkimas. Šiandien tai labiausiai save ir kitus niokojanti bendruomenė. Pabėgęs nuo islamiško karų ir nepriteklių pragaro, žmogus ieško ne tik peno skrandžiui, bet, galimas daiktas, ir tikėjimo alternatyvų. Tokia alternatyva yra krikščionybė. Kiekvienas, ateinantis į Europą – pabėgėlis, prieglobsčio prašytojas ar kas kitas, turi perskaityti ir gerai įsisąmoninti mažiausiai tris dalykus.
Pirma. Jūs ateinate į teritoriją, kur žmogus sutinkamas su krikščioniška meile, pasitikėjimu, ateinančiojo ketinimai yra geri, su nepriteklių spaudžiamu dalijamasi duona ir pastoge, kiekvienas, kurį prispaudė negandos, gali tikėtis ras čia krikščionišką atjautą. Kuo atviresni ir nuoširdesni esate, tuo greičiau rasite santarvę.
Antra. Jūs įeinate į NATO teritoriją, kur bus griežtai ginamos visos šios euroatlantinės civilizacijos vertybės. Būkite atviri ir patys išsklaidykite nerimą dėl jūsų keliamų grėsmių. Kuo greičiai ir geriau žinosime jūsų dabartį ir praeitį, tuo visų mūsų galimybės pagerės. Kuo mažiau toleruosite netikrus pabėgėlius savo tarpe, tuo geriau bus ir jums ir mums.
Trečia. Jūs atėjote į teritoriją, kur visos gerybės yra pelnomos sąžiningu darbu, socialinės garantijos priklauso visų pirma tiems, kurie nevengia darbo ir kitokios naudingos veiklos. Jei atėjote su noru kurti, turėsite galimybių ir naudotis tuo, kas jau sukurta.
Gal ir keista, bet planas, kai kam, gali pasirodyti nepriimtinas ne todėl, kad trūksta lėšų ar žmonių, norinčių jį įgyvendinti. Nepriimtinas todėl, kad jam reikia drąsos būti savimi ir patiems sau įrodyti, kad esame kurianti, o ne tik vartojanti civilizacija, kad sukūrėme savo patrauklią dabartį todėl, kad rėmėmės ne laimės paieškomis, o jos kūrimu čia ir dabar. Ir taip toliau...
Tai būtų pradžiai. Bet, aišku, neišvengsiu klausimo, o kas toliau? Ne vienas lygina integruotąją Europą su senąją Romos imperija ir jos laipsnišką degradaciją ir barbarizaciją laiko panašia į dabartinės Europos galimą barbarizaciją per migrantus.
Gal ir panašu, bet ne visai taip. Teiginys, kad barbarai sugriovė Romą, teisingas tik iš dalies. Jie sugriovė ne visą Romą, jie sugriovė „Koliziejaus Romą“, bet krikščioniškąją Romą išsaugojo ir perėmė savo reikmėms, sukurdami tą mūsiškę dabartinę Europą. Būtent taip Europa tapo krikščioniška, o pati krikščionybė buvo ne Romos žlugimo priežastis, bet jos gelbėjimas, nes pagoniškoji Roma buvo išsėmusi visas savo galimybes. Mėgstantieji analogijas pasakys, kad išsisėmė ir paseno vartotojiška pramogų Europa, kurios simboliai šiandien yra koliziejiški supermarketai, o krikščionybė yra potencialiai atsinaujinanti.
Vartotojiškai Europai migrantai yra arba siaubas, arba pigi darbo jėga (viena ir kita nelabai moralu), krikščioniškajai Europai, tai žmonės, kuriems reikia tikrųjų vertybių. Kadangi krikščionybė labiau plinta per idėjas, o islamas – per žmonės, labiau tikėtina, kad atvykėliai sukrikščionės, o ne islamizuos Europą. Mums, lietuviams, belieka prisiminti, kad po Sovietų okupacijos matų, atvykėliai Lietuvos nesurusino, ir nesusovietino, o nemaža dalis jų vėliau panoro tapti Lietuvos, o ne Rusijos patriotais.
Tad štai ir kalėdinis pasiūlymas. Prisiminkime, kad Kalėdos – tai ne masinis dalyvavimas supermarketų akcijose ir ne švaistymosi dovanomis metas. Tai Jėzaus gimtadienis, kurį verčiau paminėkime kukliai, bet prasmingai