Nes man patinka rašyti proginius dalykus ir jus visus apkabinti savo atleidimu ir gerumu, kurio, patikėkite, prikaupiau per metus, nes nedalinau jo dažnai, kaip savo liūdesio, skausmo ir nerimo. Todėl dabar paragausite, velniūkščiai, mano švelnumo.
Rytoj Kūčios, šiandien paskutinė diena ramiai nusipirkti silkės ir krabų lazdelių, bet jūs nebūtinai skubėkite jų pirkti. Kai kurie dalykai yra svarbesni už nukrautą stalą, patikėkite manim. Dar niekas ir niekada neprisiminė Kūčių pagal tai, kiek ant stalo buvo silkės.
Dar, žinokite, niekas nemyli už dovanas, supirktas be meilės ir supratimo, paskubomis susikištomis į terbas prigrūstuose prekybos centruose, kur jūs pirkote ne tai, ko norėjote, o tai, ką jums įkišo, nes prie nereikalingų daiktų buvo parašyta apie nuolaidas. Pamatę tuos skaičius, jūs praradote protą ir elgėtės kaip beždžionėlės, kurios cypdamos šokinėja aplink bananus.
Pagalvokite apie praėjusius metus.
Visi geriausi dalykai vyko tada, kai darėte tai, kas jums patinka. Kai gyvenote pagal savo pasirinkimus ir pagal savo skonį. Kai pirkote, ką norėjote patys, kai valgėte, kas jums buvo skanu, kai keliavote, kur jums įdomiausia, ir kai pasistatėte tokią Kalėdų eglutę, kokia yra gražiausia ir mieliausia jums patiems. Kai dirbote tai, kas jums smagiausia ir geriausiai gaunasi. Pagalvokite, prisiminkite, ir pamatysite, kad tikrai taip ir buvo, kaip aš sakau.
Aš jums garantuoju, visos jūsų karčiausios patirtys buvo susijusios su tuo, ką jūs darėte ne pagal savo pasirinkimą, o pagal tai, ką jums primetė kiti.
Darbas, kurį dirbote su pasibjaurėjimu, nes manote, kad neturite pasirinkimo (jūsų darbdavys irgi noriai jums aiškino, kad kitų variantų jūs neturite). Atlyginimas, kurio jums neužtenka ir kuris jūsų netenkina, bet didesnio nesirinkote, nes esate įsitikinę, kad jūsų atlyginimą nustato kažkas kitas – kai taip galvojate, tai taip ir būna. Namai, į kuriuos bjauru grįžti ir kuriuose nesmagu, nes užtat gera kaina ir apsimoka, galvojote jūs, lyg jums ne namuose reikėtų gyventi, o kainoje. Kasdieniai šlykštūs dienos pietūs, kurie nedžiugina, ir kuriuos grūdotės į burną tik todėl, kad pigu: lyg skrandžiui reikėtų pigumo.
Poilsiavote ne ten, kur norėjote, o ten, kur apsimoka, ten, kur kažkas turi butą ar vasarnamį, ir patys sau kartojote, kad visai gerai, užtat gera kaina, už beveik nemokamai. Einate švęsti ne ten, kur patinka, o ten, kur reikia nueiti, nes kitaip teta Birutė įsižeis, ji visada įsižeidžia. Valgote ne tai, ką norite, o tuos kotletus ir mišraines, kurių pilnas šaldytuvas – tik tam, kad maistas neprapultų. Nesvarbu, kad buvo neskanu.
Būnate ne su tais žmonėmis, su kuriais norėtumėt būti, o su tais, su kuriais kažkas prieš kažkiek metų suregistravo, be to, juk bendras butas ir sodyba, tai ką jau čia dabar galvosi, ar gerai, ar negerai. Tiek to. „Yra kaip yra“, baisiausias lietuviškas pasakymas per visą šalies istoriją nuo Žečpospolitos padalinimo, o galbūt ir nuo Žalgirio mūšio laikų. Kai išgirstate šį posakį, siųskite mintyse jį pasakiusį žmogų velniop ir nusiteikite su juo daugiau nieko bendro neturėti.
Tai yra posakis, kuris neigia jūsų laisvą pasirinkimą ir sprendimo teisę. Niekada patys taip nesakykite.
Pagalvokite, čia juk jūsų gyvenimas, jūsų dienos, kurių niekas negrąžins. Tačiau jūs kiekviename žingsnyje jį gyvenate pagal kitus, pagal jų užgaidas ir jų pasirinkimus, ir dar patys sau ir kitiems kartojate – taip reikia, taip jau yra, taip jau būna, tokia jau tvarka. Net nepagalvojate, kad dažniausiai tai nėra privaloma tvarka, tai tik kažkokios taisyklės, kurias jums nustatė kažkas, kas turi daugiau įžūlumo už jus ir skardesnį balsą, negu jūsiškis. Kiekviename pokylyje būna giminaitė, kuri išsitraukia gitarą ir pradeda groti ir dainuoti rusiškus romansus ir dar visiems šūkčioja: dainuokit ir jūs, nagi nagi, ko sėdit, pralinksmėkit. Niekas nenori tų nesąmonių dainuoti (išskyrus prigėrusius tiek, kad jau jiems tas pats, ką veikti), bet dainuoja, nes niekas nedrįsta tai tetai pasakyti, kad niekas, teta Jūrate, nenori tų jūsų čiastuškių.
Kol neatsiranda kas nors, kas priblokštai tetutei praneša, ką galvoja, ji tuojau pat užsigauna ir užsišikusi sėdi ant sofos, visi patyliukais mano, gerai, teisingai, pagaliau kažkas pasakė tai idiotei – bet per kitą giminės susirinkimą darys tą patį, vėl dainuos, kai ji išsitrauks gitarą ir paleis tą patį repertuarą.
Aš pasidalinsiu su jumis didžiausiu atradimu: jei norite, kad gyvenime daugiau tokių dalykų, kurie jums nepatinka, ir daugiau tokių, kurie teikia jums laimę, turite įprasti sakyti „nenoriu“ ir „man nepatinka“.
Todėl dabar, kai liko kokia para iki Kūčių stalo ir iki tos nakties, kai pradės kalbėti gyvuliai, prašau, pagalvokite (gal pirmą kartą gyvenime) apie tai, ko norėtumėt jūs, jei imtų ir prasmegtų visi tie, kas jums aiškina, ką privalote daryti. Nemėgstate silkės? Nevalgykite silkės, net ir nepirkite jos. Kaip ir kiekvienais metais, nežinote, ką nupirkti Kalėdoms pusseserei, kuri viskuo visada nepatenkinta? Nieko jai nedovanokite, kam švaistyti pinigus. Tegu pabūna be dovanų vienas Kalėdas, gal mažiau raukysis.
Pradėkite naują gyvenimą nuo pirmosios Kalėdų dienos, arba nuo tada, kai reikės vaikščioti į svečius pas giminaičius ir visur valgyti mišraines ir medaus tortą. Jei norite mišrainės, valgykite mišrainę. Tačiau jei jos nenorite, nevalgykite. Jei prikraus į lėkštę (nes juk neklauso, ką jiems sakote) – tiesiog nelieskite tos mišrainės, tegul patys valgo arba sumaitina tiems, kas ateis po jūsų. Tas pats su medaus tortu, ir su rūkyta vištiena. Arba, jei nenorite, apskritai neikite į svečius, geriau eikite pasivaikščioti ir pasidžiaukite tokiomis Kalėdomis, kokios jums patinka. Linksmų jums švenčių.