Pabudo iš savo miego ir „Žvaigždžių karų“ visata, kuriai pastaraisiais metais gyvybę palaikė tik kompiuteriniai žaidimai ir keli animaciniai TV serialai.
„Žvaigždžių karų“ psichozė apėmė visą Vakarų pasaulį. Rekordiniai išankstinių bilietų pardavimai, pusę paros eilėje stovintys gerbėjai, kad patektų į pirmąjį seansą, netgi Imperijos Stormtrooperiai (ranka nekyla versti į lietuvių kalbą), iš abiejų pusių supantys Baltųjų Rūmų spaudos atstovą ir prezidento Obamos atsiprašymas, kad jis skuba žiūrėti „Žvaigždžių karų“. Pridėkime dar prisišliejususių verslo milžinų balsus, visą Disnėjaus rinkodaros mašinos galybę ir turime turbūt didžiausią visų laikų kino reklamos kampaniją. Nežinau, kur turi gyventi ir kokiam užkampyje tūnoti, kad nebūtum girdėjęs apie nubundančią Galią. Girdėjęs, bet beveik nieko nežinojęs apie patį filmą, nes filmo kūrėjų planas nuo pat pradžių buvo absoliutus slaptumas.
Ir tai vedė iš proto. Dešimt (o daug kam vis dėlto trisdešimt) metų laukimo, maksimaliai sukelti lūkesčiai ir dar juos kaitinantis rinkodaros šviesos kardas.
Akimirką prieš premjerą pramogų pasaulis sustingo. Naujiesiems „Žvaigždžių karams“ buvo tiesiog lemta nuvilti.
Bet niekada nenuvertinkite Galios.
Nenuvylė. Atvirkščiai, pripildė širdį paprasto šilto džiaugsmo ir sugrąžino į vaikystę. Duodu 9.5/10 ir pasakoju be didelių gadintuvų nemačiusiems.
Nostalgijos bangos talžo tave ir kyla vis didesnės, salėje griaudi ovacijos pasirodant bet kuriam iš senosios „Žvaigždžių karų“ gvardijos, režisierius spaudo emocinius mūsų mygtukus, pasiekdamas kone Pavlovo refleksą, bet po dešimties, ką ten, po trisdešimties metų mums tai malonu. Menkiau susipažinę su „Žvaigždžių karų“ mitologija gali nustebti, kodėl salė ošia išgirdusi frazę „atliekų smulkintuvas“, bet „Čiuji, mes namie“ tikrai nepaliks abejingų.
Smėlyje įsmigę sudužę Imperijos kreiseriai, pagarbūs naujosios kartos herojų šnibždesiai prisimenant praeities legendas ir žygius – ne tik režisierius, ne tik žiūrovai, bet ir patys filmų veikėjai atiduoda pagarbą pirmiesiems filmams ir taip dar labiau sustiprina mitologijos pojūtį.
Besitikintys kūrybinio proveržio ir netikėtų sprendimų gali nusivilti – J.J.Abramsas žaidžia saugiai, dėlioja filmo paveikslą iš esamų detalių ir galutinėje mozaikoje atsiranda deja vu. Tai jau matyta, tai primena „Naujosios vilties“ ir „Imperijos kontratakuoja“ lydinį. Ir jei atvirai, tai ne tik primena, bet atrodo kaip tobulai padaryta kopija.
Bet man tai netrukdo. Netgi atvirkščiai – sustiprina grįžimo į senus gerus laikus įspūdį. Kaip netrukdo ir 30 metų tarpas, apie kurį filme nieko nepaaiškinama – Pirmasis Ordinas jau iškilęs, persivadinę sukilėliai vėl įsprausti į kampą, o naujasis didysis blogietis iš viso nežinia, kas per vienas.
Ir tai gerai. „Galia nubunda“ atveria duris į naują „Žvaigždžių karų“ epochos tarpsnį – laukia mažiausiai dar du Epizodai, trys atskiri filmai, galbūt TV serialas ar du (nesunku prognozuoti pamačius, kaip plečiasi ir įsibėgėja Marvel superherojų visata). Istorijų bus daug, naujieji herojai nėra senųjų papildinys, jie užima pagrindines pozicijas, juos supa didžiosios paslaptys ir prireiks laiko, kol jos išaiškės.
Šių metų filmas savo funkciją atliko - priminė mums, kodėl taip žavėjomės „Žvaigždžių karų“ pasaka ir nuteikė optimistiškai žvelgti į ateitį. Ai, ir dar greičiausiai taps daugiausiai pinigų surinkusiu visų laikų filmu.
O jei nesate prisiekęs „Žvaigždžių karų“ gerbėjas ir visos šitos mitologinės plonybės nėra gyvybiškai svarbios, vis tiek nueikite į filmą. Jis greitas, gražus, šiltas, kupinas džiugios energijos ir kai kada tikrai juokingas.
Tobula pasaka norintiems bent kelioms valandoms pabėgti iš savosios realybės. Neskriauskite vidinio vaiko savyje, aplankykite „Žvaigždžių karus“ ir telydi jus Galia.
