Ką jau ką, o demoralizuoti savo liaudį Rusijos carai mokėjo puikiai. Girdyk ir valdyk. Ir prasidėjo: karčemos dygo kaip grybai, bajorai degtinę varė ir iš bulvių, ir iš grūdų, valstiečiai gėrė, o valdžia tarpo iš akcizų. Lietuvos vyskupai su Žemaičių vyskupu Motiejumi Valančiumi, pasibaisėję tautos girtuoklystės mastais, 1858 m. įkūrė Blaivystės sąjūdį.
Deja, sąjūdis, gyvavęs tik šešerius metus, buvo uždarytas. Uždarė jį Muravjovas Korikas, gerai įvaldęs rusiškojo „liaudies valdymo“ meną.
Carų pradėtos liaudies girdymo tradicijos sėkmingai buvo puoselėjamos ir sovietų rojuje. Gėrė visi ir viską, net odekoloną „Troinoj“. O ką gi darysi, jei į parduotuvę nuėjęs galėdavai rasti tik silkių galvas ir degtinę. Tokioje kultūroje užaugęs pilietis kitokio gyvenimo ir nesuprato. Tokie buvo okupantų laikai ir okupantų papročiai.
Bet tai buvo tada, prie ruso. O kas gi vyksta dabar? Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos duomenimis Lietuva tvirtai pirmauja pasaulyje pagal išgeriamo alkoholio kiekį vienam gyventojui. 12,7 litro grynojo alkoholio per metus vienam gyventojui, įskaitant kūdikius, nepilnamečius ir nėščias moteris. 3,2 tūkstančiai asmenų gydosi dėl alkoholinės psichozės, 46,6 tūkstančiai – nuo alkoholizmo, 758 mirę dėl alkoholio vartojimo, 45 žuvę keliuose, sužeisti 408. Ir dar: laisvoje savo Tėvynėje turime arti penkių tūkstančių girtaujančių šeimų.
Kaip ir pradedam apsiprasti su tokiais skaičiais. Sukrečia tik itin dideli nusikaltimai ir nelaimės. Tokie kaip Kražių skerdynės ar kompozitoriaus Tomo Dobrovolskio nužudymas Kūčių naktį. Tauta pasipiktina ir reikalauja bausmės nusikaltėliams. Bangoms aprimus, gyvename iki kitų įvykių, kasdienėje rutinoje nepastebėdami kaimyno girtuoklio varomų iš namų vaikų (užtat labai pergyvename dėl Norvegijos vaikų teisių!), iki sąmonės netekimo geriančio ir žudytis bandančio jauno žmogaus, dalydami nesibaigiančias pašalpas niekada neišsiblaivantiems piliečiams.
Tokiame fone kiekvienam, turinčiam bent kiek sąžinės ir išminties, būtų aišku, kad turime problemą. Ir ją jau seniai reikia spręsti. Sprendimo būdai lyg ir aiškūs: jei tauta baigia prasigerti, mažinkime alkoholio prieinamumą. Jei tauta žudosi keliuose, nepardavinėkime degalinėse alkoholinių gėrimų. Jei reklama skatina alkoholio vartojimą – uždrauskime ją. Narkotikų nereklamuojame, nereklamuokime ir alaus maratono bėgimuose. Kas, kad bėgikams kišamas nealkoholinis alus – jo ženklas veikia ir sąmonę, ir pasąmonę.
Aš suprantu lobistus – jų darbas siekti naudos savo bizniui visais būdais, nepamirštant pasiūlyti Seimo nariams nuolaidų kortelių su užrašu „Tegul meilė Lietuvos dega mūsų širdyse“. Aš suprantu ir žmones, kuriuos su plakatais suvarė į Seimą – jie bijo prarasti darbo vietas, Seimui degalinėse uždraudus alų ir degtinę. Aš tik nesuprantu tų Seimo narių, kurie rūpinasi ne mūsų ir mūsų vaikų gerove, o postringaudami apie neva nusivažiuosiančią ekonomiką, vis iš naujo įteisina alkoholio reklamos ar prekybos degalinėse pratęsimą dar bent keleriems metams.
Ko verti Seimo Sveikatos reikalų komiteto narių viražai, siekiant palikti degalinėse vadinamąjį silpną alkoholį, kurį labai mėgsta jaunimas, kartais užkuriantis „savo žvėriukus“”? Ko verti tie parašų atsiėmimai ar vėlavimai į posėdžius, kai be galo svarbų klausimą nulemia tik vienas balsas? Ko verti plepalai apie sumažėsiančias pajamas į biudžetą – ar jų nesuvalgo nesibaigiantis gydymas nuo alkoholinių psichozių, kepenų cirozių, gyvų tėvų paliktų našlaičių išlaikymas?
Turime problemą, kuriai reikia nacionalinio susitarimo – kaip ir dėl gynybos. Nes tai yra grėsmė mūsų išlikimui. Seniai tokios grėsmės mastą suvokę švedai įkūrė specializuotas alkoholio parduotuves „Systembolaget“. Į tokią įėjęs ir išsiėmęs talonėlį dar ir eilėje gausi pastovėti. Ir vaikams parduotuvėse neteks matyti šlapiaklynių smirdančių dėdžių su buteliais.
Reikia tik sąžinės ir išminties pamatyti nors šiek tiek toliau savo nosies. Kol ji dar nepamėlynavusi.