Vadovauti JAV jis atėjo su labai naivia, tačiau daugelio pažangiečių-utopistų itin pamilta mintimi: pakeisti pasaulio politiką, padaryti ją skaidrią, žmogišką, demokratišką. Jis ir jo bendražygiai šventai tikėjo ir turbūt tebetiki, jog jei kažko labai nori ir sieki – anksčiau ar vėliau tai taps realybe.
Skelbdamas restarto politiką Kremliui, atitraukdamas karius iš islamo kraštų ir peržiūrėdamas JAV politiką su tradiciniais sąjungininkais (Izraeliu, Egiptu, Lenkija, ir t.t.), Obama tikėjosi padėsiantis tvirtus pamatus pasaulinei taikai. Už ką avansu netgi gavo Nobelio taikos premiją. Ilgainiui jis pajuto, jog tarptautinėje politikoje skaidrumo, žmogiškumo ar demokratijos principai stipriai nusileidžia karinės-politinės galios dėsniams. Vis dėlto, ar tikrai pasikeitė Obamos tikėjimas pacifizmu?
Europietiško pacifizmo kilmė
Apskritai, tikėjimas, jog įmanoma pasiekti niekad nesibaigiančią taiką, išpopuliarėjo pokarinėje Vakarų Europos valstybių vidaus politikoje. Jose daugiau nei septyniasdešimt metų nevyko jokie didesni neramumai, o gyventojų praktiškai nekamavo jokia egzistencinė baimė – išoriniais kariniais reikalais iš esmės rūpinosi JAV.
Žlugus komunistinei Kremliaus imperijai, europiečių galvose pamažu ėmė nykti netgi teorinė galimybė, jog kada nors teks prisiminti, ką reiškia kariauti. Vokiečių filosofo Immanuelio Kanto kadaise teoriškai iškelta amžinosios taikos teorija, atrodo, tapo ranka pasiekiama.
Su ta intencija vyriausybės palaipsniui griežtino ginklų įsigijimo bei naudojimo kontrolę, kai kur net nuginklavo teisėtvarkos pareigūnus; rodyti, kalbėti ir mokinti karo istoriją bei praktiką tapo prasto skonio ženklu, o vaikai nuo mažų dienų buvo ugdomi pacifizmo dvasia. Kitaip tariant, Europos visuomenė buvo palaipsniui ruošiama žemiškajam rojui, kurioje nėra ir neturėtų būti nei kraujo, nei kančios.
Obamiškojo pacifizmo nesėkmė
Obama, galbūt pasąmoningai, pamilęs Europos vidaus politikos pasiekimus, pabandė jos gerąją patirtį perkelti į JAV vidaus ir užsienio politiką, o kartu ir į viso pasaulio politiką. Deja, kaip pastebi nemaža dalis politologų, susidūrusios su (ypač ne vakarietiškų) valstybių lygmenyje dominuojančiu Realpolitik, pacifistinės svajos išsivadėjo.
Po nepavykusio perkrovimo ir ypač po Maskvos agresijos prieš Ukrainą, Obama po truputį iš tiesų ėmė keisti savo politikos gaires. Pavyzdžiui, šiandien JAV karinė pagalba Lietuvai yra kaip niekad didelė. Ir ne tik Lietuvai. JAV dėmesys yra žymiai išaugęs visai Vidurio Europai. Maža to, Obama vienas pirmųjų ėmėsi, kad ir simbolinės, tačiau karinės agresijos prieš islamo teroristų irštvą – Kalifatą.
Vis dėlto, politiniai pokyčiai įvyko tarsi nejučia, garsiai apie tai neskelbiant.* Nors JAV jau de facto atnaujino Šaltąjį karą su Maskva bei karštąjį su dalimi islamo teroristų, ji ir toliau vengia visuomenei aiškiai ir nedviprasmiškai įvardinti, kas yra Vakarų priešai ir kodėl jie tokiais tampa. Obama tarsi susitaikė su niūriais gamtos dėsniais ir lieja kažkieno kraują po kilimu, tačiau viešumoje toliau tebeskamba politinės karjeros pradžioje pasėti lūkesčiai: Imagine there’s no countries; It isn’t hard to do; Nothing to kill or die for; And no religion too; Imagine all the people; Living life in peace…
Atvirai neprisipažindamas klydęs, Obama nebyliai teigia: „Na, man nepavyko, tačiau svajonė gyva. Galite nebetikėti mano darbais, galite manimi nusivilti, tačiau šiukštu nesiliaukite svajoti apie amžinąją taiką“. Taip elgdamasis jis daugelio paprastų žmonių širdyse palieka toliau rusenti visiškai nepagrįstai vilčiai apie žemiškąjį rojų.
Obama atėjo į politiką su mintimi, jog priešų nėra: su visais pasistengus įmanoma racionaliai susitarti ir užmegzti ekonominį bendradarbiavimą, ir pritaikyti tą patį principą pasiteisinusį Europoje po II Pasaulinio karo – kas prekiauja, tas nekariauja.
Deja, Obama pamiršo, o galbūt tyčia ignoravo, dvi pamatines problemas, kurios vėliau iš esmės ir sustabdė jo pacifistinę politiką:
Panašios kultūros rėmuose (kaip pvz. Europoje) užmezgus ekonominį bendradarbiavimą yra žymiai lengviau išlaikyti tarpusavio pasitikėjimą negu padaryti tą patį pasauliniu mastu tarp skirtingų kultūrų;
Sentimentas ir emocija yra itin svarbūs, o neretai ir svarbesni už racionalų išskaičiavimą veiksniai ne tik politikoje, bet ir ekonomikoje.
Aišku, Obama nėra pirmasis politikas, pro pirštus žvelgęs į šias problemas. Kuo Vakarai po II Pasaulinio karo labiau stengėsi racionalizuoti savo politiką, pervesti ją į palyginti taikų ekonominį bendrabūvį, tuo nevakarietiškos kultūros kraštų politikoje labiau populiarėjo myliu/nemyliu principas.
Nespėdami koja kojon vystytis su Vakarų ekonomika, jie ėmė paprasčiausiai pykti. Nepasitenkinimo Vakarų lyderyste sentimentas labai nesunkiai prigijo daugelyje atsilikusių pasaulio kraštų, o ilgainiui netgi tapo kai kurių kultūrų politikos pagrindu. Antivakarietiškumo sentimentas netgi buvo racionalizuotas ir tapo oficialia politine Kremliaus, dalies islamo, Azijos ir Afrikos šalių ideologija.
Obama, kaip ir kiti pažangūs politikai, atėję valdžion, bandė ir tebebando racionaliomis priemonėmis įtikinti neapykanta Vakarams degančius kraštus, jog Vakarai toleruoja visus, o tiksliau – Vakarai toleruoja visą Žmoniją. Dar daugiau, jie bando įtikinti kitus, jog Vakarų apskritai nėra. O tai, kas šiandien vadinama Vakarais, iš tiesų yra ta išsvajotoji Žmonija be karų, be valstybių, be politikos kur pilna tolerancijos ir jautrumo abstrakčiam Žmogui.
Deja, racionaliai apskaičiuota taika bei ekonomiškai pagrįsta meilė sužavėjo anaiptol ne visus. Kai kuriems tai suveikė priešingai – kuo daugiau Vakarai racionaliai kalba apie abipusį taiką nešantį ekonominį bendradarbiavimą – šie tuo labiau širsta ir atsiduoda neigiamoms emocijoms.
Vakarai šios gyvenimiškos išminties niekaip nesugeba pervesti į politiką. Obama, kaip ir dalis kitų politikų, net ir šiandien tikisi/bando kalbėtis su Vladimiru Putinu dėl bendradarbiavimo ar taikos tarsi su vakarietiškai racionaliu politiku. Be to, jie ir šiandien kalba apie kovą prieš abstraktų terorizmo baubą, tarsi šis būtų vienodai įsišaknijęs į visas pasaulio kultūras.
Sunku suprasti, kodėl Obama, kaip ir dauguma pažangiečių-utopistų, susidūrusių su nenugalimais politinės žmogaus natūros dėsniais, vietoje to, jog pripažintų klydę – tyli. Jie toliau atkakliai iš naujo kartoja savo metodą siūlydami racionalų ekonominį bendradarbiavimą bei taikos perspektyvą atvirai jų nekenčianties veikėjams.
Galbūt jie tyli, nes žino, jog jei prisipažins klydę – amžinosios taikos svajonė žlugs. Gal ne visiems iš karto, bet ilgainiui tai veikiausiai virstų pabaigos pradžia nuo Apšvietos amžiaus besitęsiančiu tikėjimu Žmonijos pažanga.
Apibendrinant galima teigti, jog Kremliaus ir islamistų terorizmas yra tiesioginė Vakarų dvasinio ir fizinio nusiginklavimo pasekmė. Kaip liga puola veganizmo nustekentą organizmą, taip ir teroristai – pacifizmo nualintą visuomenę. Obama, nors ir pusiau nebyliai paskelbęs jiems karą, vengia atviros konfrontacijos, tuo rodydamas, jog Putinas jo dar nepakeitė ir jis tebetiki senaisiais pacifizmo idealais.
Todėl šiandien mūsų priešai vis dar sėkmingai parazitauja Vakarų abejingumu politikai, žmogaus prigimčiai ir tikrovei apskritai. Sunku net įsivaizduoti, kaip stipriai pasikeistų jų retorika ir mąstysena, jei staiga taikingasis Vakarų banginis prabustų iš amžinosios taikos haliucinacijų ir imtų sistemingai medžioti juo mintančius parazitus.
*Pastaba: gruodžio 6 d. Obama kreipėsi į tautą ir pažadėjo sunaikinti teroristus, turėdamas omenyje ne visus teroristus, o tik Kalifatą. Basharas al-Assadas ir, apskritai, visi terorizmo kurstytojai bei fundatoriai matyt vėl liko nuošalyje.