Mūsų pulkas buvo visiškai sukomplektuotas ir technika, ir žmonėmis, todėl pratybų grafikas buvo itin intensyvus. Du metus neišlindome iš poligonų ir tankų boksų. Teko dalyvauti daugybėje įvairaus lygmens pratybų, šaudymų, perdislokavimų geležinkeliais, naktinių ir dieninių važiavimų įvairiais metų laikais ir įvairiomis oro sąlygomis. Jau tarnaujant Lietuvos kariuomenėje,besimokant kursuose Švedijoje teko susipažinti su vokiečių „Leopard“ tankais, dirbant Lenkijoje – su lenkų „Rosomak“ ir, be abejo, Lietuvoje – su mūsų M-113. Todėl manau, jog šiek tiek daugiau nei dauguma teoretikų ar verslininkų, niekada neuosčiusių iš pabūklo iššauto sviedinio parako, suprantu apie šarvuotą techniką, jos praktinio panaudojimo niuansus ir todėl noriu pasidalinti, kas turėtų būti suprantama kalbant apie šarvuotąją techniką.

Šių metų gruodžio 8 d. 15 min.lt tinklalapio straipsnyje „Verslo atstovai: pirkdama šarvuočius Lietuva nesimoko iš žiaurių Ukrainos pamokų“. Inžinerinės pramonės asociacijos (LINPRA) prezidiumo narys, Baltijos automobilių detalių klasterio vadovas Tomas Jaskelevičius teigė, kad „pats šarvuotis yra gana primityvus gaminys. Lietuvoje jau dabar daroma elektros instaliacija traukiniams, autobusams, sunkvežimiams, todėl Lietuva būtų pajėgi ne tik atlikti šarvuočių techninę priežiūrą, bet ir gaminti šiai karinei technikai dalis”. Straipsnio esmė: pasirūpinkime, kad pinigai remontui ir aptarnavimui liktų Lietuvoje. Iš esmės tai yra sveikas verslininko požiūris, nes dauguma valstybių įsigydamos brangią karinę techniką galvoja ir apie tai, kad šis sandoris, be gynybinio pajėgumo sustiprinimo, suteiktų galimybę vystyti ir Lietuvos pramonę, o tuo pačiu prisidėtų ir prie ekonomikos vystymo. Tikrai nesiginčysiu ir galvoju, kad tai būtų gerai, tačiau negaliu sutikti su nuomone, kai viską norima supaprastinti ir kai tarp kovinės technikos ir sunkvežimio ar autobuso yra dedamas lygybės ženklas.

Visos sistemos ir mazgai privalo funkcionuoti be priekaištų. Nes nuo jų priklauso ne pervežamo krovinio savalaikis pristatymas ar punktualus atvykimas į autobusų stotį, o daug svarbesni dalykai: mūšio sėkmė, operacijos sėkmė ir svarbiausia – karių gyvybės.
Eugenijus Vosylius

Kas šarvuotai kovinei technikai yra svarbiausia? Vieni sakys, jog tai šarvas, kiti sakys, kad variklio galia, dar kiti, kad ginkluotė ir t.t. Mano nuomone, tai yra visų, bet kokios šarvuotos kovinės technikos, mazgų ir įrengimų, optikos, o ypač ryšio bei ginkluotės sistemųsuderinamumas ir patikimumas, patikimumas ir dar kartą PATIKIMUMAS, plius visa LOGISTIKOS sistema.

Pratybų sąlygomis arba mūšio sąlygomis technika patiria ekstremaliausius išbandymus. Ji eksploatuojama bekelės, didelio temperatūrų skirtumo, drėgmės, dulkėtumo ir kitokiomis sąlygomis. Ir visais atvejais visos sistemos ir mazgai privalo funkcionuoti be priekaištų. Nes nuo jų priklauso ne pervežamo krovinio savalaikis pristatymas ar punktualus atvykimas į autobusų stotį, o daug svarbesni dalykai: mūšio sėkmė, operacijos sėkmė ir svarbiausia – karių gyvybės. Kiekviena dizaino detalė, vidaus įrangos tvirtinimo detalė, radijo ryšio technikos mygtuko ar jungiklio vieta privalo būti apgalvota ir patikima. Techninis remonto ir evakuacijos komplektas, medicinos komplektai, ugnies slopinimo komplektas privalo būti sudėliot iir pritvirtinti taip, kad per trumpiausią laiką galėtų būti panaudoti. Išorinė logistkos sistema (kuro tiekimas, šaudmenų tiekimas,išėjusios iš rikiuotės technikos evakuacija, o vėliau ir remontas, atsarginių dalių tiekimas) privalo dirbti taip, kad įgalintų padalinio kovinę techniką laiku vykdyti vadų keliamas užduotis.

Kovinės šarvuotos mašinos viduje viskas turi būti tarpusavyje suderinta ir tarnauti kariavimui. Mažiausia neapgalvota smulkmena, ne vietoje privirintas kabliukas ar atsikišęs varžtas, atsikabinęs ir pratrintas laidas, aprasojęs optikos stikliukas ar monitoriaus ekranas gali tapti lemiamu veiksniu, trukdančiu vadovauti ekipažui, stebėti mūšio lauką, naudoti ginkluotę ar nedelsiant evakuotis iš pamuštos ar degančios kovinės mašinos. O laiku neatvežtas kuras, nepristatyti šaudmenys, neevakuota sugedusi technika tampa ne tik nuostoliu, bet gali lemti ir žmonių ar padalinio praradimą.

Mūsų Lietuvos gamintojai, norintys įsiterpti į bet kurio karinės technikos gamintojo gamybos grandinę, turėtų labai gerai įvertinti, ar jie galės užtikrinti, kad jų siūlomas produktas ar įranga atitiks kovinės mašinos gamintojo keliamus reikalavimus tinkamai funkcionuoti esant ekstremalioms kovinėms sąlygoms, ar išlaikys išbandymus, ar turės mūsų gamintojai technines galimybes ir sąlygas atlikti tokius bandymus.
Eugenijus Vosylius

Taigi, sakyti, kad kovinė technika yra primityvus gaminys, prilygintinas sunkvežimiui ar autobusui, nesuprantant ekstremalios aplinkos faktoriaus įtakos visos įrangos funkcionavimui ir patikimumo faktoriaus svarbos, ir neįsivaizduojant, kad šarvuota kovinė technika yra didžiulės sistemos dalis, yra labai jau diletantiškas,nesuprantančio esmės žmogaus teiginys. Juk kalbame apie žmonių gyvybes ir jų sveikatą, galų gale, valstybės saugumą, todėl tokius ir panašius pareiškimus reikia žarstyti labai gerai pasvėrus.

Nesu nei gamybos, nei verslo ekspertas, buvau tik karinės technikos naudotojas ir tikrai neabejoju mūsų gamintojų novatoriškumu ir gerais norais, tačiau mūsų Lietuvos gamintojai, norintys įsiterpti į bet kurio karinės technikos gamintojo gamybos grandinę, turėtų labai gerai įvertinti, ar jie galės užtikrinti, kad jų siūlomas produktas ar įranga atitiks kovinės mašinos gamintojo keliamus reikalavimus tinkamai funkcionuoti esant ekstremalioms kovinėms sąlygoms, ar išlaikys išbandymus, ar turės mūsų gamintojai technines galimybes ir sąlygas atlikti tokius bandymus. Be abejo, tai nėra neišsprendžiami dalykai, tik kyla klausimas: kaip greitai tai galima įgyvendinti ir kiek tai ištęstų pėstininkų kovos mašinos pristatymą Lietuvos kariuomenei. O laiko faktorius šiuo atveju yra vienas svarbiausių, nes, įvertinus Rusijos agresyvumą bei Lietuvos geografinę ir geopolitinę padėtį, bet koks delsimas dar metus ar dvejus gali turėti labai blogų pasekmių mūsų saugumui, o gal ir nepriklausomybei.

Ar KAM jau yra galvojama apie teisinės bazės sukūrimą, kuri suteiktų valstybei įgaliojimus įpareigoti privataus sektoriaus įmones užtikrinti, kad reikalingi remontiniai ar gamybos pajėgumai „neišsibėgiotų“ paskelbus karo padėtį?
Eugenijus Vosylius

Dėl kovinės technikos remonto Lietuvoje: be jokios abejonės, turėti remonto bazę, ypač karo atveju, yra strategiškai paranku ir naudinga. Neabejoju, kad yra firmų, kurios būtų pajėgios atlikti tam tikrus kovinės technikos remonto darbus ar sugebėtų gaminti tam tikrus mazgus. Tik reikėtų suprasti, kad tos įmonės turės prisiimti daug didesnius sutartinius įsipareigojimus, nes kariuomenė nesiruošia funkcionuoti vien taikos sąlygomis. Karinio konflikto (jeigu būtų įvesta karo padėtis) metu metu įmonė privalės taip pat užtikrinti kovinės technikos remontą ir detalių tiekimą. Atsakykime į klausimą: ar daug verslo įmonių yra pasiryžusios prisiimti tokius įsipareigojimus ir pasidalinti atsakomybe su kariuomene?

Ir dar retorinis klausimas: jeigu pėstininkų kovos mašinų įsigijimo sutartyje būtų numatyta, jog tam tikri remonto (ar kitokie gamybos) darbai būtų atliekami Lietuvoje ir konkurso tvarka būtų identifikuotos įmonės, ar Krašto apsaugos ministerijoje jau yra galvojama apie teisinės bazės sukūrimą, kuri suteiktų valstybei įgaliojimus įpareigoti privataus sektoriaus įmones užtikrinti, kad reikalingi remontiniai ar gamybos pajėgumai „neišsibėgiotų“ paskelbus karo padėtį? Retorinis klausimas, į kurį turi atsakyti ir įstatymų leidėjai ir potencialūs gamintojai.

Autorius yra Pulkininkų asociacijos ir Gynybos paramos fondo narys.