Ne todėl, kad redakcijose dirba visuotinio atšilimo skeptikai, drauge su JAV pietinių valstijų raudonsprandžiais respublikonų rinkėjais tikintys, jog klimato kaitą sugalvojo kairiųjų pažiūrų politikai ir jų papirkti mokslininkai, atradę būdą pagrįsti mokesčių didinimą. Jie tik žino, kad klimato kaitos problema Lietuvoje visiškai nedomina didžiosios dalies skaitytojų ir žiūrovų.
Netikiu, kad esam per mažai informuoti apie klimato kaitą. Dabar ne tie laikai, kai informaciją kiekvienam reikėtų pakišti po nosimi, tarsi per euro įvedimą. Ir dar pabaksnoti, kad nepamirštų perskaityti.
Esu įsitikinęs, kad absoliuti dauguma mūsų šalies gyventojų, pajutę, kad žino šia tema nepakankamai, sugebėtų pagūglinti arba pažliugusiu kaimo žvyrkeliu nusvirduliuoti į artimiausią biblioteką ir susirasti pakankamai informacijos. Žinių lietuvių kalba apie tirpstančius Arkties ledynus ir Ramiojo vandenyno semiamus tolimų salų čiabuvius išties pakanka.
Galime susigraudinti, kai matome po gaisro be pastogės likusius kaimyno vaikus suodinomis nosytėmis arba lėkštės šiltos sriubos seniai neragavusią senolę. Tačiau mūsų empatija, tarsi koks elektromagnetinis laukas, sparčiai silpsta, kai kalbame apie užuojautą kiek toliau nuo mūsų gyvenantiems žmonėms. Matyt meškos paslaugą bus padaręs tiesiogiai suprastas krikščioniškos artimo meilės terminas. Užjausti ir suprasti ukrainiečius dar kažkaip pajėgiame, nes gyvenome su jais bendroje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir buvome įkalinti Sovietų Sąjungoje. Bet pabėgėliai iš Sirijos ir Šiaurės Afrikos atrodo gerokai mažiau verti dėmesio ir gailesčio.
Puikiai žinome, kad dėl visuotinio atšilimo dar labiau išsiplės dykumos Afrikoje, bus užlieti dešimčių milijonų žmonių gyvenamos pakrantės žemumos Azijoje, bet tai pernelyg toli ir tiesiogiai mūsų neliečia. Net ir padažnėję uraganai Šiaurės Amerikoje nei mano, nei mano kaimynams šiferio lapų nuo tvartų stogų neplėšo. Užtat akivaizdžiai šiltesnės žiemos mums reiškia mažesnes sąskaitas už būstų šildymą ir galimybę auginti mūsų krašte anksčiau nespėdavusias prinokti daržoves. Nežinau, ar neapykantą speigui paveldėjau iš Čiukotkos lageryje kalėjusio senelio, ar pats susipratau, kad keliais laipsniais šiltesnė Lietuva būtų išties miela šalis.
Toks egoizmas gali atrodyti racionalus tik nesuvokiant, kaip susijęs yra šiuolaikinis pasaulis. Faktiškai gyvename ankštame bendrabutyje gipso kartono pertvaromis, kur kaimynui garsiai pagadinus orą, jūsų gėlių vazonai krinta nuo palangių, o pirmo aukšto virtuvėje į puodą įmestos kiek pašvinkusios kiaulienos kulninės kvapas verčia žiaukčioti ką tik pavakarieniavusius viršutinio aukšto gyventojus.
Būtent tose šalyse, kur dėl klimato kaitos dirbamos žemės virs dykuma, o pakilęs jūros vanduo užtvindys sausumą, lyg tyčia gyvena ir sparčiai dauginasi šimtai milijonų žmonių. Jau šiandien sausros ir kruvinos tarpusavio kovos dėl žemės verčia juos bėgti iš savo namų. Ir atkeliauja jie ne kur kitur, o tiesiai pas mus, į Europą. Net jeigu dar kurį laiką nesutiksite jų prie savo bažnytkaimio krautuvės, tai dar nereiškia, kad netiesiogiai nesumokėsite už jų prieglobstį Vokietijoje ar Švedijoje. Jei ne savo mokesčiais, skiriamais mūsų karių siuntimui į taikdariškas misijas ten, kur dvi gentys nepasidalina vieno bebaigiančio išdžiūti šaltinio, tai mažesnėmis Europos Sąjungos galimybėmis mus remti ir finansuoti mūsų infrastruktūros atnaujinimo projektus.
Neapgaudinėkim savęs, mums vis tiek reikės už viską sumokėti: už pastangas lėtinti klimato kaitą, ir už prisitaikymą prie jos pasekmių. Juk apsidraudęs namus nuo gaisro vis tiek nepradedate rūkyti lovoje, o įsirengęs namo signalizaciją nenustojate rakinti durų. Todėl jau pats metas nustoti matyti vien savo parapiją ir pabandyti suprasti, jog kaistanti Žemė yra gerokai baisiau už Islamo valstybę, Vladimirą Putiną ir Druskininkų merą drauge sudėjus.