Galima kelti klausimą, kodėl tik iš dviejų, o ne, pavyzdžiui, iš trijų ar penkių? Dar galima paklausti, kodėl Seimas sprendžia, ką pirkti, o ne pati kariuomenė? (Juk ligoninei perkant reanimacijos įrangą, Seimas nesvarsto, kurio gamintojo gyvybės palaikymo aparatą leisti ligoninei pirkti.) Na ir dar, lyg tarp kitko, galima pasiteirauti, kodėl Lietuvoje KAM biurokratai sprendžia techninius pirkimo klausimus, iki pasiutimo ginčydamiesi, kuris šarvuotas transporteris yra geriau ginkluotas ir atlaikantis tanko šūvį?

Kadangi Lietuvoje ekspertų yra daugiau nei valstybės piliečių, tai ilgai tylėjau nenorėdamas dar labiau padidinti jų skaičiaus. Ir štai vieni dėl šiltų pietų, o kiti tiesiog iš kvailumo savo ekspertize karinių šarvuočių srityje ėmė ir apraizgė itin išmintimi ir kompetencija nepasižyminčius sprendimų priėmėjus. Žurnalistikos karo mokyklos auklėtiniai, knygutės „Akvariumas“ bei filmų „Rembo“ ir „Devinta kuopa“ užgrūdinti karo asai, apmokami ir savanoriaujantys „Boxer“ atstovai, net KAM tarnautojai lyg pagal Kremliaus užsakymą ėmė nertis iš savo gyvačių odų dėl „Boxer“ pranašumo prieš kitus galimus pirkinius.

Bet pirmi dalykai – pirma. Jei jau apie kažką kalbame, tai turėtume kalbėti viena kalba, kadais mokė mane NATO mokyklose. Nežinau, kodėl mano minėti ekspertai, ir netgi garbūs generolai, klaidindami ar patys suklaidinti, nori pirkti tik pėstininkų kovos mašinas. Šį terminą PR‘o mokslus kandę komivoježeriai iš karto pasigavo kaip kokį išganymą aiškindami, kad iš dvylikos pasiūlytųjų, tik vienas, o vienintelis, „Bokseris“ lyg kirvis atitinka kotą.

Nežiūrint į KAM lėšų skirstymo prioritetus ir mūsų kariuomenės nuskurdinimo lygį, ji privalo turėti bent vieną pilnai suformuotą, NATO standartus atitinkančią mechanizuotą pėstininkų brigadą, integruotą ir gebančią veikti aukštesniojo ešelono (divizijos) sudėtyje. Ir abejonių, kad tokiai brigadai suformuoti būtina turėti šarvuočius (transporterius, ar pėstininkų kovos mašinas), taip pat būti negali.
Aurimas Navys

Konvencinės ginkluotės Europoje sutartis, dokumentas, kuriuo vadovaujasi Europos Sąjungos ir NATO (bei kai kurios kitos) šalys šarvuotas kovos mašinas skirsto į pėstininkų transporterius ir pėstininkų kovos mašinas. Vienintelis (techninis) skirtumas tarp šių šarvuotų kovos mašinų tipų – ginkluotės (patrankos) kalibras. Jei ginkluotė 20 mm ir mažiau – transporteris. Daugiau nei 20 mm? Šarvuota pėstininkų kovos mašina.

Todėl ir „Boxer“, ir „Patria“, ir M113 be didesnės nei 20 mm ginkluotėsyra šarvuočiai (lietuviškai trumpai ir gražiai), o jei jau norime pažaisti kariniais terminais – šarvuoti pėstininkų transporteriai (armored personnel carriers). Netikite? Užsukit į „Rheinmetall“ internetinį puslapį. Tik dėl jų bokštelio su automatine 30 mm patrankėle „Bokseris“ tampa pėstininkų kovos mašina.

Kad jau išsiaiškinome, kaip visi konkurse dalyvaujantys gamintojai tyliai šaiposi į ūsą iš Lietuvos noro įsigyti griežtai pėstininkų kovos mašinas, pažiūrėkime, į ką derėtų kreipti dėmesį valstybei, taigi, visiems mums, renkantis brangų pirkinį.

Žinoma, visų pirma, reiktų atsakingai pasverti visus „už“ ir „prieš“ beigi atsakyti, ar mums iš tiesų jo reikia. Logiškai suformuluotos karinės strategijos, kaip Lietuva turėtų gintis agresijos atveju, nėra, lenkiam pirštą (kalbu ne apie gynybos planus, jie yra). Kariuomenės kovinis vienetų parengimas užsibaigia ties kuopa. Lenkiam antrą pirštą. Karininkų rengimo programos Karo akademijoje apsiriboja tuo, kad batalionų ir brigadų štabų karininkai mokomi kariauti šimtus kartų perbraižant ranka ant žemėlapių besikeičiančią situaciją, o pagrindinis darbo įrankis mūšio lauke yra ... taktinė lenta. Lenkiam trečią pirštą. Realaus laiko vadovavimo sistemų, savų pajėgų sekimo sistemų nėra. Artimojo nuotolio gynyba geriausiu atveju taškinė, apie kitas (vidutinio ir tolimojo) kalbėti neverta. Prieštankinės ginkluotės beveik nėra. Naktinių prietaisų, neperšaunamų ir taktinių liemenių, sunkiųjų kulkosvaidžių, granatsvaidžių – katino ašaros.

(Užtai nuo 2014 m. KAM du nauji departamentai. Yra.)

Kuo daugiau mūsų gamintojai prisidės prie technikos gaminimo ir vėlesnio jos eksploatavimo, tuo valstybei nuo to geriau: darbo vietos, mokesčiai, ekonominis gerbūvis, daugiau galimybių dar didesnėms investicijoms į saugumą ir ratas užsidaro keliant Lietuvos BVP, o kartu – ir realių žmonių realias galimybes eilėje prie mėsos.
Aurimas Navys

Vis dėlto, nežiūrint į KAM lėšų skirstymo prioritetus ir mūsų kariuomenės nuskurdinimo lygį, ji privalo turėti bent vieną pilnai suformuotą, NATO standartus atitinkančią mechanizuotą pėstininkų brigadą, integruotą ir gebančią veikti aukštesniojo ešelono (divizijos) sudėtyje. Ir abejonių, kad tokiai brigadai suformuoti būtina turėti šarvuočius (transporterius, ar pėstininkų kovos mašinas), taip pat būti negali.

Nuo šarvuočių pirkimo detalių paskelbimo viešoje erdvėje pradžios, nuolat akcentuojamas techninis jų klausimas. Gal todėl, kad vos gavus pasiūlymus, kažkur ministerijos koridoriuose nedelsiant buvo atmesti vienuolika, pasiliekant „Bokserį“ kaip geriausią ir nepralenkiamiausią. Tiesiog technikos stebuklą.

Žinoma, renkantis bet kokią techniką, būtina įvertinti josios technines charakteristikas. Tačiau be to, o ypač kalbant apie strateginės reikšmės Lietuvai karinį pirkinį (laivai, sunkvežimiai SISU, radarai...), būtina atsižvelgti į mažiausiai dar keturis dalykus: vietinės pramonės ir gamybos atstovų integraciją, kainą, logistiką ir netiesioginę pridėtinę vertę (strateginė komunikacija, geopolitiniai veiksniai, ateities perspektyvos).

Kalbant apie techninius parametrus, visi siūlomi šarvuočiai yra maždaug vienodai geri ar, jei jums labiau patinka, vienodai blogi. Nors gali atrodyti, kad tai sudėtinga karinė technika, tačiau iš esmės šarvuotis yra ginklais apkabinta šarvuota skardinė ant ratų (gali būti ir ant vikšro, bet Lietuvos geografinės ypatybės nulemia, kad ratams teikiama pirmenybė), kurios pagrindinis tikslas – į kovos vietą nugabenti pėstininką. Ir jei kas jums sako, kad jis „skirtas“ arba „taip pat skirtas“ naikinti priešo tanką ar sraigtasparnį, tai reiktų tuoj pat įtarti grožinės literatūros mėgėją. Pagal juos, BMW „irgi skirtas“ didinti Lietuvos piliečių vidutinį statistinį intelekto lygį.

Pamąstymui – trys pavyzdžiai. „Piranijomis“ („Piranha V“) sausumos kariuomenės džiaugiasi Švedijoje, Danijoje, Belgijoje, Airijoje, Šveicarijoje, Ispanijoje ir Rumunijoje. Didžioji Britanija šiuo metu taip pat svarsto galimybę įsigyti šių šarvuočių, nežiūrint to, kad buvo įsitraukusi į „Boxer“ projektą (bet kaip ir Prancūzija, vėliau atsisakė jį tęsti, palikdama Olandiją ir Vokietiją užbaigti pradėtus darbus). Amerikoje ir taikos palaikymo misijų vietose Piranijomis naudojasi Kanada ir JAV. „Patria“ kovos mašinas yra pasirinkusios ir naudoja 5 šalių kariuomenės Europoje: tai Švedija, Lenkija, Slovėnija, Kroatija ir Suomija. Taip pat ir tokios valstybės kaip Pietų Afrikos Respublika bei Jungtiniai Arabų Emyratai.

O štai „Bokseriais“ važinėjasi tik Olandijos ir Vokietijos kariai. Dar daugiau, iš 200 „Boxer“ Olandijoje nei vienas jų nėra „kovos mašina“ – 36 atlieka taktinės vadavietės funkcijas, 52 – medicininės paskirties, 92 – logistinės paramos ir inžinerijos, 12 – krovininės, o likę 8 – mokomieji. Vokietijoje iš 272 šarvuotų kovos mašinų – 72 „greitukės“ ir 65 taktinės vadavietės. Maždaug pusė likusiųjų naudojami kaip šarvuočiai kariniuose vienetuose.

Afganistano, Irako pavyzdys rodo, kad kuo daugiau sąjungininkų, naudojančių tą pačią ar panašią techniką ir įrangą, tuo didesnė tikimybė, kad sugedusią ar pažeistą techniką galėsi pataisyti ar pakeisti jų logistiniuose centruose misijos vietose, taupydamas laiką ir pinigus.
Aurimas Navys

Manau, puikiai įsivaizduojat, kad pirkdami darbinį automobilį neieškosite sau „Lamborgini“, bet turbūt į „Moskvič 408“ irgi nesidairysit. O visų darbinių automobilių, kaip ir šarvuočių, charakteristikos yra daugiau ar mažiau vienodos. Taip, mes galime užkabinti didesnį šarvą, bet tada reikės įdėti galingesnį variklį ir sutvirtinti važiuoklę, arba galime palengvinti konstrukciją siekdami manevringumo, bet didelio skirtumo tarp skirtingų variantų tikrai nebus. Todėl ekspertų pykčiui paprastai pasakysiu, ar M113, ar „Patria“ – didelio skirtumo nėra.

Bet tęskime toliau. Antrasis labai svarbus kriterijus, renkantis pirkinį mechanizuotai ir vienintelei mūsų brigadai – vietinės, taigi, Lietuvos pramonės ir gamybos panaudojimas. Kuo daugiau mūsų gamintojai prisidės prie technikos gaminimo ir vėlesnio jos eksploatavimo, tuo valstybei nuo to geriau: darbo vietos, mokesčiai, ekonominė gerovė, daugiau galimybių dar didesnėms investicijoms į saugumą ir ratas užsidaro keliant Lietuvos BVP, o kartu – ir realių žmonių realias galimybes eilėje prie mėsos. Pavyzdėlis – Vokietijoje 99 procentus visos naudojamos karinės technikos ir įrangos gamina arba bent jau reikšmingai prie gamybosir aptarnavimo prisideda ta pati Vokietijos pramonė.

Ar mes žinome, ką siūlo Lietuvai ir tau, mielas skaitytojau, „Boxer“ atstovai? Du dalykus – galimybę perdažyti (prieš tai apmokius tą daryt) šarvuotį ir pakeisti jam ratus.

Eghm, ką? Kažkodėl tų, nesvarstytinų, šarvuočių siūlytojai sakosi net kalbėję apie ištisos surinkimo linijos atidarymą Lietuvoje, bet jų niekas negirdėjo. Gal neklausė?

Skeptikams, niektauziams ir nežinantiems pasakysiu, kad didžioji mūsų pramonės gaminių dalis yra eksportuojama į užsienį, o pardavimų sutartys sudarytos metams į priekį. Kalbu ne apie „Inkaro“ sportbačius. O apie Lietuvoje gaminamą miesto autobusą „Mercedes-Benz Sprinter City Line“ ir kitų garsių automobilių gamintojų detales. Lazerinius itin aukštos kokybės karinės paskirties taikiklius, genų inžinerijos, molekulinės diagnostikos produktus (vieninteliai tokio dydžio ir pajėgumų gamintojai Europos Sąjungoje), minų ieškiklius, lėktuvų juodąsias dėžes, optinius prietaisus, įskaitant optinius taikiklius, šaudmenis, NATO standartus atitinkančias karines radijo ryšio priemones ir daugelį kitų.

Trečias kriterijus, į kurį mažai, o gal ir iš viso neatsižvelgta – logistika. Jau minėjau, kad vienas svarbiausių ir pateisinančių šarvuočių įsigijimą veiksnių – mūsų brigados ar jos vienetų, galinčių dalyvauti tarptautinėse misijose kartu su NATO partneriais, aprūpinimas. Kitaip nei „Soldatudači“ kolekcionierių ir savišvietos kvalifikantų atveju, deja, suprantu, kad Lietuva neturėjo ir neturės savo ekspedicinės logistikos ir privalės naudotis sąjungininkų pajėgumais. Afganistano, Irako pavyzdys rodo, kad kuo daugiau sąjungininkų, naudojančių tą pačią ar panašią techniką ir įrangą, tuo didesnė tikimybė, kad sugedusią ar pažeistą techniką galėsi pataisyti ar pakeisti jų logistiniuose centruose misijos vietose, taupydamas laiką ir pinigus. Jei mūsų kariuomenė, ministerijos matymu, taikos palaikymo misijose nedalyvaus ar dalyvaus tik kartu su Vokietija bei Olandija, „Boxer“ įsigijimas suprantamas. Nors turint vienintelį tiekėją... Matyt, toliau ir taip aišku.

Ketvirtas kriterijus, kurio nenori matyti pasiūlymų vertintojai – geopolitinis. Viena, strateginis pirkinys aiškiai įvardija strateginį partnerį. Antra, sveikos nuovokos žmogus už konkretaus pirkinio įžvelgia ir nekonkrečius tikėtinus įsipareigojimus. Kai Europos valstybės muistėsi ir mekeno 1940-aisiais, JAV aiškiai ir garsiai pareiškė, kad nepripažįsta Lietuvos okupacijos. Kai Švedija ir kitos Skandinavijos šalys atidavė Lietuvos auksą ir grąžino pabėgėlius (žinodami, kad juos taip pasmerkia mirčiai), JAV išsaugojo Lietuvos ambasadą ir turtą, o 8 – ojo dešimtmečio žemėlapiuose Lietuvos, Latvijos ir Estijos teritorijas žymėjo kaip „Soviet occupied territories“.

Vat jums ir realpolitik: manau, kad niekas nepasikeitė, ir jei tik būtų garantuotos, kad Putinas sustos Lietuvoje, tą pačią dieną kai kurios partnerius vaidinančios šalys parduotų mus, kartu magaryčių pridėję visą Lenkiją.Kaip jau tą ne kartą darė.

Na ir paskutinis, penktasis, Lietuvai, kuri gyvena į skolą, ypač svarbus kriterijus. Kaina.

Galima mokėti šiek tiek daugiau, jei be konkretaus įsigyjamo technikos vieneto, gauni gal ir mažiau matomus, bet ne mažiau svarbesnius jau mano išvardintus dalykus. Tačiau mokėti du kartus daugiau nei už bet kurį kitą šarvuotį, kuris kažkodėl turi durų užrakinimo iš išorės mechanizmą („Bokserio“ prezentacijos metu, užsikirtus durims ir neatsidarant iš vidaus, atstovas būtent taip paaiškino tokį užstrigimą), o paskui mokėti už remontus ar logistiką tarptautinių misijų atveju, gali tik labai minkšto protelio meškiukas.

Arba žmogus, už kurio stovi meškiukas. Su raudona žvaigžde. Jis jau pirko laivus. Sunkvežimius. Gal dar ką nupirks?