L. Kojala. Putinas pakeitė Obamą

Tapęs Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentu Barrackas Obama turėjo ambicingų planų santykiuose su Rusija. Jo iniciatyva pradėtas santykių su Kremliumi „perkrovimas“. Siekta, kad šalių santykiai būtų grindžiami ne atmintyje išlikusiomis Šaltojo karo įtampomis, o visiems naudingais ekonominiais ir pragmatiniais interesais.

Tokiu būdu viltasi progreso sprendžiant globalias problemas: augančią Irano ir Šiaurės Korėjos grėsmę, būtinybę riboti branduolinės ginkluotės plitimą, skatinti politinį stabilumą Afganistane.

Ši kryptis, gerokai pakeitusi ankstesnio prezidento George‘o W. Busho politiką, sukėlė nerimą amerikiečių sąjungininkams Europoje. Baimintasi, kad Vašingtonas, siekdamas pagerinti santykius su Kremliumi, nusigręš nuo tradicinių draugų, ypač Vidurio ir Rytų Europoje. Juo labiau, kad „perkrovimą“ papildė ir kita Obamos strategija – augančių Azijos rinkų prioritetizavimas pažymint, jog ten, o ne Europoje slypi pagrindiniai JAV interesai. Natūralu – Europai teko mažesnis dėmesys.

Praėjus keliems metams, dar iki įvykių Ukrainoje, tapo akivaizdu, kad „perkrovimas“ nepavyko. Šios politikos šalininkai bandė įtikinti, kad pasikeitusi tarpvalstybinių santykių atmosfera paskatino strateginės puolamosios ginkluotės mažinimo sutarties pasirašymą, taip pat atvėrė duris Rusijos narystei Pasaulio prekybos organizacijoje. Tačiau vargu, ar tokie kuklūs pasiekimai atitinka pirminį siekį iš esmės pakeisti Rusijos ir JAV santykių dinamiką.Priežastis – paprasta: Rusija iki šiol vadovaujasi logika, kad tarptautinė politika vyksta pagal „nulinės sumos“ principą. Jei vienas veikėjas gauna naudos, vadinasi, kitas kažko netenka. Mąstyti, kad kai kurie sprendimai gali būti naudingi kelioms pusės, iki šiol nepopuliaru.

Galutiniu smūgiu „perkrovimo“ strategijai tapo Rusijos įvykdyta Krymo aneksija ir agresija Rytų Ukrainoje. Rusijos ir JAV nuomonių skirtumai dėl Ukrainos pasiekė tokį diplomatinį bei politinį lygmenį, jog buvo pavadinti Naujuoju Šaltuoju karu. Tuo pačiu Obama patyrė dvigubą smūgį: ištikimieji sąjungininkai Vidurio ir Rytų Europoje buvo nepatenkinti bandymais suartėti su Rusija, o pats Kremlius spjovė į amerikiečių ištiestą ranką.

Panašu, jog tai ne juokais įžeidė Obamą. Prieš tapdamas prezidentu jis deklaravo savitą JAV lyderystės viziją žadėdamas, kad užmegs dialogą su visais lyderiais, nes tai paskatins geresnį tarpusavio supratimą bei bendrų sprendimų priėmimą. Jis skelbė vykdysiantis priešingą politiką tuo metu populiarumą praradusiam G. Bushui bei užbaigsiąs karus tolimuose užjūriuose, o ne klimpsiąs į naujas konfrontacijas. Obama tikėjo, jog bendradarbiavimas daugiašalėse tarptautinėse organizacijose, o ne JAV vienašališki sprendimai, turi tapti vyraujančia tarptautinių santykių tendencija. Nepraėjus nė devyniems mėnesiams poste, jis gavo Nobelio Taikos premiją, tarsi įpareigojusią tęsti pradėtus darbus bei ignoruoti kritikus, teigusius, kad vien to JAV strateginiams interesams apginti nepakaks.

Putinas pakeitė Obamą. Rusijos vadovas tapo bene ryškiausiu, nors ir ne vieninteliu,ženklu, parodžiusiu, kad realybė yra gerokai niūresnė, nei vylėsi JAV lyderis. „Huliganai“, tik pajautę atleistas vadeles, iškart sieks tuo pasinaudoti, pamiršdami bet kokius bendradarbiavimo postulatus. Obamos retorika Rusijos atžvilgiu netruko pasikeisti:nuo bandymo lipšniai suartėti pereita prie teiginių, kad Rusija „tėra regioninė, o ne globali galia, kuri dėl savo silpnumo grasina artimiausiems kaimynams“.

Tiesa, globaliu mastu JAV lyderystės vizija neapsisuko 180 laipsnių kampu. Ir toliau dominavo atsitraukimo arba „strateginės kantrybės“ idėjos. Užsienio politikos veikimo logiką geriausiai apibūdina kadaise paties Obamos ištarta frazė „nedaryk kvailysčių“ – ji ir dominavo daugelyje krizinių situacijų. Prezidentas ir toliau vengė pasitelkti kariuomenę – galingiausią pasaulyje – nors vienu metu turėjo progą padėti pergales skynusiems opozicionieriams ir nuversti Sirijos diktatorių Basharą Al Assadą arba apginkluoti ukrainiečius, kuriems verkiant reikėjo pastiprinimo kovoje su Rusijos reguliariosiomis pajėgomis Rytų Ukrainoje. Obama nenusižengė savo principams, bet Putino įstumtas į kampą bei kritikuojamas dėl JAV įtakos mažėjimo, jis tą siekė kompensuoti sutvirtindamas esamą NATO pamatą.

Geriausiai tą atspindi paties Obamos žodžiai, ištarti 2014 metais JAV karo akademijoje Vest Pointe: „Pakartosiu principą, kuriuo vadovavausi nuo pat savo kadencijos pradžios: JAV panaudos karinę jėgą, jei to prireiks – ir vienašališku sprendimu – tada, kai to reikalaus mūsų kertiniai interesai; kai kils pavojus mūsų žmonėms bei gyvenimo būdui; kai išaugs grėsmė mūsų sąjungininkams.“

Tad šioje vietoje susiduriame su paradoksu. Viena vertus, tenka pripažinti, kad JAV globali lyderystė Obamos valdymo metais susvyravo: prezidento strategija vengti ryžtingų sprendimų sąlygojo amerikiečių pozicijų susvyravimą. Be to, bandymai suartėti su Rusija sukėlė pagrįstą nerimą sąjungininkams. Tačiau tuo pat metu nėra kito JAV lyderio, kuris praktikoje Vidurio ir Rytų Europai būtų davęs tiek daug, kiek Obama. Ukrainos krizės kontekste NATO, kurios tris ketvirtadalius pajėgumo sudaro amerikiečiai, arčiausiai Rusijos esančioje Europos dalyje įsteigė Aljanso vadavietes, dislokavo rotacines pajėgas bei karinę techniką, prisidėjo prie oro policijos misijos pratęsimo. Tam, kad atgrasytų Rusijos agresiją. Nors Lietuva NATO nare tapo dar 2004 metais, kartu su kitomis Baltijos šalimis ji, dėl sudėtingos geopolitinės aplinkos, išliko iš esmės atskirta nuo sąjungininkų pajėgų, todėl šie praktiniai sprendimai buvo kertiniai. Be to, JAV atliko reikšmingą vaidmenį išlaikydama iniciatyvą sankcijų Rusijai atžvilgiu, o tuo pačiu – skatindama Europą neatsilikti.

Sulaukęs rusų atkirčio Obama prarado bet kokias iliuzijas. Kritikuojamas dėl JAV lyderystės silpnėjimo, jis akcentavo tradicinių sąjungininkų stiprinimą – tai buvo vienintelis jo atsakas užsienio politikos Vanagams, kurie sakė, kad Obama silpnas. Kritikuojamas dėl Europai nepalankių prioritetų, jis buvo tas, kuris paneigė Kremliaus mėgstamus stereotipus, esą NATO kadaise pasižadėjo neplėsti karinių pajėgumų Rytų Europoje. Baramas dėl pernelyg menkos paramos Ukrainai, jis nubrėžė naują „raudonąją liniją“ – galbūt naujų draugų priimti nebus skubama, bet senųjų paliesti Rusija neturės teisės. Ir Lietuva šiuo atveju atsiduria gerojoje Kremliaus bandomos nuleisti naujos geležinės uždangos pusėje.

Obamos užsienio politika patyrė daugiau pralaimėjimų, nei pergalių, bet kitąmet Varšuvoje vyksiantis NATO Viršūnių susitikimas, kuriame Rytų Europa prašys dar didesnių saugumo garantijų, turi potencialą tapti istoriniu. Obama puikiai supranta, jog palikdamas bent menkiausią abejonę dėl sąjungininkų, jis galutinai diskredituos užsienio politiką ir prieš pat antrosios kadencijos pabaigą atvers papildomą langą kritikai. Obama sieks būti tuo, kuris neleis kvestionuoti JAV įsipareigojimų ginti NATO partnerius – tai bus vienintelis tvirtas prezidento atsakymas skeptikams, teigiantiems, jog amerikiečiai prarado ryžtą.O kartu –asmeniškai malonus atkirtis ištiestos rankos nepaspaudusiam Putinui.

Komentaras skambėjo per LRT radiją.