Pastarąją, iš pažiūros nereikšmingą, aplinkybę prisiminiau todėl, jog būtent nuo šių metų pavasario karo vanagas, o ne taikos karvelis, tapo viešųjų politinių diskusijų Lietuvoje simboliu. Karštų nuomonių ir informuotų ekspertizių forumuose V. Putino autoritariniam militarizmui oponuojančius karo pranašus, gąsdinusius Trečiojo pasaulinio karo pradžia, netruko pakeisti ginklu europines vertybes nuo masiškai plūstančių kraugeriško Islamo barbarų ginti pasišventę konservatyvieji Vakarų civilizacijos apsauginiai ir naujieji lietuviškojo liberalizmo „taikos riteriai“ bei jų ideologiniai ginklanešiai. Po niekuo nepateisinamų masinių Paryžiaus žudynių, kerštaujančio karo šūkis jau skardžiai nuaidėjo lietuviškoje profesionalioje žiniasklaidoje, sulaukdamas gausaus pritarimo ir net platesnio europiečių dėmesio, – „Karas! Tik karas!“

Deja, mūsų globalizuotame pasaulyje karinės grėsmės bei teroristinės žmogžudystės iš tiesų nėra tik psichozinės iliuzijos ar haliucinacijos. Jos makabriškai tampa mūsų gyvenamos kasdienybės dalimi. Liūdnai tenka pritarti Albert'ui Camus, knygoje „Žmogus maištininkas“ (L'homme Révolté) skelbusiam, jog šiandienos problema yra žmogžudystė. Pasitelkdamas šio moraliai jautraus absurdo analitiko metaforiką, mūsų laikmetį pavadinčiau budelio teisėjo drabužiuose era; budelio, kuris savąja teisėjo mantijos juodyme grasina užtemdyti taikaus politinio bendrabūvio padangę. Šie naujieji strategai tikratikių kaukėmis kuria virtualius Armagedonus, tikrovėje virstančius masinėmis nekaltų žmonių žudynėmis ir chaosu.

Tai nėra mizantropinių ideologijų pabaigos era. Atvirkščiai, neapykantos ideologijos dabar yra lyg Lernos ežero daugiagalvė Hidra, sauganti vartus į pražūtingus pragarus. Nukirtus jai galvą, jos vieton tučtuojau atauga kita. Herakliškos pastangos ją nugalėti neideologizuotu kritiniu pasipriešinimu staiga griūva lyg karžygys molinėmis kojomis. Atvirai visuomenei kyla pavojus tapti viso labo mažyte salele šio ideologijų ežero platybėse. Net ir mūsų žiniasklaidos bei viešųjų diskusijų modeliuojančiu principu vis labiau tampa ne agora – pagarbaus politinio pokalbio erdvė, o agonas – karo mūšio laukas.

Esamų grėsmių (V. Putino režimo karingasis autoritarizmas, sektantiškojo islamo ekstremistų kruvino teroro išpuoliai) bei politinių iššūkių (neatsakingai vykdyto „karo su teroru“ bei Sirijos pilietinio karo sukelta migrantų banga) akivaizdoje pastebima ne tik tradicinio dešiniojo politinio sektoriaus ideologinė radikalizacija, bet ir oportunistiškas liberalų dešinėjimas bei konservatyvėjimas.
Vygandas Šiurkus

Nepalikdama vietos dialoginei raiškai, ideologinė sąmonė esti lyg gladiatorių arena su žutbūtinėn kovon išsirikiavusiais priešais, kurių gyvybė priklauso ne tik nuo priešininko pajėgumo, bet ir nuo žiūrovų ideologinių simpatijų ir antipatijų (pvz., „Facebook“ neseniai svarstė galimybę įvesti žemyn nukreiptą nykštį nepritarimui pareikšti).

Štai kodėl tie, kurie pasišventė karui su tariamai Vakarų civilizaciją puolančia islamo barbarybe užsidarydami ideologiškai sandariame ginybiniame bokšte, nemato pro jos vartus stumiamo Trojos arklio – Lietuvos (ir ne tik) visuomeninėje informacinėje erdvėje kurstomų islamofobijos ir rasizmo sentimentų. Esamų grėsmių (V. Putino režimo karingasis autoritarizmas, sektantiškojo islamo ekstremistų kruvino teroro išpuoliai) bei politinių iššūkių (neatsakingai vykdyto „karo su teroru“ bei Sirijos pilietinio karo sukelta migrantų banga) akivaizdoje pastebima ne tik tradicinio dešiniojo politinio sektoriaus ideologinė radikalizacija, bet ir oportunistiškas liberalų dešinėjimas bei konservatyvėjimas.

Aš nekalbu apie raginimus „laikmečiui šaukiant“ prikelti neoliberalaus panteono mumijas, tokias kaip W. Churchillis, M. Thatcher ar R. Reaganas (Deus ex machina). Tačiau kada „gėrio riteriais“ tampa orbanai ir lupshitzai, neatsikratai jausmo, jog kažkas yra giliai papuvę lietuviškoje konservatyvaus nacionalizmo ideologijoje. Pavyzdžiui, manęs labai nebenustebintų, jei ultranacionalistą ir religinį fundamentalistą savo patarėju pasiskyręs liberalusis Vilniaus meras ir jo dailiai kostiumuoti vaikinai LT politinėse erdvėse nesibodėtų imtis dar kokio nors kontroversiško projekto, kuris politiškai „apsimokėtų“ pagal jų globalizacines ūkvedybos knygas. Na, kad ir Vengrijos pavyzdžiu urmu pirkti spygliuotą vielą pasienio tvorai tverti. Tai šiandienos Rytų Europos politinėse turgavietėse yra išties „karšta“ prekė.

Neapykantos žargono naujadaras „vatnikas“, pakeitęs tarybiniais laikais paplitusį „kacapą“ rusų tautybės asmeniui įvardinti, šiandien papildė ne vieno/-os politologinį žodyną. Šitaip V. Putino karinių kampanijų akivaizdoje veikiau susitelkiama į priešo ir jo agentų „vatnikų“ demaskavimą, nei į rimtą paramą V. Putino režimo oponentams ir opozicionieriams Rusijoje.
Vygandas Šiurkus

Vis dėlto, mano kritinis nusitaikymas nukreiptas ne į politikos profesionalus, bet į žurnalistinių standartų ir paprasčiausio padorumo stokojančiuose internetiniuose „samizdatuose“ (jais, pavyzdžiui, yra tapę daugybė lietuviškųjų „Facebook“ „sienlaikraščių“), profesionalios žiniasklaidos informacinių pranešmų bei autorinių straipsnių komentavimo landynėse, o taip pat privačiose ortodoksijose tarpstančio ideologizuoto neapykantos žargono, kurį aš pavadinčiau „literatūriniu teroru“. Deja, jo palaikymui ir paplitimui talkina ir nemažai konservatyvių politinių pažiūrų žurnalistų ir viešųjų intelektualų. Gimęs kaip reakcija į minėtas politines grėsmes ir iššūkius, jis užsiima viso labo tik dar didesniu ideologinių stereotipų, rasistinių, islamofobinių bei homofobinių sentimentų kurstymu.

Tai iš baimės gimstančios neapykantos sindromas, kurį nepamirštamai yra aprašęs E. M. Remarque‘as romane „Vakarų fronte nieko naujo“. Pavyzdžiui, neapykantos žargono naujadaras „vatnikas“, pakeitęs tarybiniais laikais paplitusį „kacapą“ rusų tautybės asmeniui įvardinti, šiandien papildė ne vieno/-os politologinį žodyną. Šitaip V. Putino karinių kampanijų akivaizdoje veikiau susitelkiama į priešo ir jo agentų „vatnikų“ demaskavimą, nei į rimtą paramą V. Putino režimo oponentams ir opozicionieriams Rusijoje. O kam gi remti Putino režimo opoziciją, jei net kai kurie naujieji Lietuvos istorikai sutinka, jog „opozicijos nebuvimas Rusijoje yra tradicija“. Tada visi rusai yra putinistai, o tai reiškia – „vatnikai“. Susikurtas ideologiškai tobulas priešas, kurio reikia bijoti, ir todėl – nekęsti...

Brutalaus pilietinio karo Sirijoje sukelta masinio egzodo banga šiame baimės ir neapykantos žargone paliko bene ryškiausią pėdsaką. Čia su antisemitizmo ideologiniais „perlais“ lygiuoti galintis islamofobiškas rasizmas tiesiog pasiekė savo literatūrines „aukštumas“. Daugybė internetinių diskusijų „Facebook“ sienose bei kituose virtualiuose forumuose ar net populiarios žiniasklaidos leidiniuose netruko virsti orveliškomis neapykantos penkiaminutėmis.

Sutartiniu neapykantos unisonu skelbiama, jog „babajai“, „beždžionės“, „juodašikniai“, šitie negirdėtas ligas, tokias kaip AIDS ir sifilis, platinantys „veltėdžiai“ ir „padugnės“, turėtų būti „išmesti vidury jūros ir taškas“. Dar daugiau, masiškai plūstantys tariami Vakarų civilizacijos duobkasiai patys „prašosi į Auschwitz‘ą po dušais pasiprausti“. Beje, pastarosios jau neslepiamai antisemitinės, „išminties“ autorius yra ne interneto anonimas, bet savo profilio nuotraukoje mažametę dukterį rankose išdidžiai laikantis jaunas tėvas. Nejaugi turime naują kartą tėvų, kurie kaip ir 1941 metais Kauno Lietūkio garažo kieme, kada nacionalistinės ultros basliais negyvai talžė žydus, stovėtų žiūrovų minioje laikydami vaikus rankose? Ne tik laikydami, bet ir keldami juos į viršų, kad šie galėtų geriau pamatyti „žydų-komunistų“ žudynes... Istorinė paralelė šiurpinanti, tačiau, deja, turintį realų pagrindą – antisemitizmą po islamofobijos kauke.

Sutartiniu neapykantos unisonu skelbiama, jog „babajai“, „beždžionės“, „juodašikniai“, šitie negirdėtas ligas, tokias kaip AIDS ir sifilis, platinantys „veltėdžiai“ ir „padugnės“, turėtų būti „išmesti vidury jūros ir taškas“. Dar daugiau, masiškai plūstantys tariami Vakarų civilizacijos duobkasiai patys „prašosi į Auschwitz‘ą po dušais pasiprausti“.
Vygandas Šiurkus

Sociologas ir filosofas Zygmunt‘as Bauman‘as yra paskelbęs labai paprastą, tačiau itin reikšmingą įžvalgą: „Kiekvienas gali dalyvauti darant bloga“. Argi ne čia glūdi blogio banalybė? Dar daugiau – tironija prasideda kalboje. Taip pat ir teroras. Tačiau ar teroro akivaizdoje patys toliau dalyvausime jame, tegul ir „tik“ literatūriniame, priklauso nuo kiekvieno iš mūsų. Beje, al-Qaeda ir Daesh tipo sektantiškojo islamo džihadistai jų kontroliuojamose Afganistano mokyklose mažamečius vaikus moko ne skaityti ir rašyti, bet sprogmenų meistravimo bei techninių automato „Kalašnikov“ subtilybių, o taip pat versdami juos žiūrėti sadistiškų žmogžudysčių video įrašus.

Todėl šių mirties gramatikų pasaulėžiūra labiau susijusi ne su islamo teologija (islamistų teologinės interpretacijos yra itin skurdžiai pažodinės ir solipsistinės), bet su ideologine patologija. Nejaugi, kaip niujorkiečius šmaikščiai yra pašiepęs amerikiečių politinio jumoro meistras Lewisas Blackas, pergalėti „psichozinį asmenį gali tiktai pats tapdamas dar labiau psichoziniu...“? O kaip kitaip paaiškinti populiarumo sulaukusią nuomonę, jog dėl Paryžiaus tragedijos kalti gėjai ir jų dėka vyriškumo jėgą prarandanti Europa, jei ne psichoziniu pramanu?

Rasti aiškią takoskyrą tarp religijos ir ideologijos nėra paprasta. Dažnai jų keliai nepastebimai susilieja. Tačiau karo pabėgėliai turi tiek pat bendro su radikaliais islamistais, kiek ir islamo religija su jų žmogžudiška ideologija. Taip, tai islamas, tačiau tai sektantiškas islamas, kuris turi daugiau sąsajų ne su religija, bet su jos radikalia ideologizacija, kurią džihadistų ekstremistai pritaiko saviems politiniams tikslams pasiekti. Šiems tikslams pasitelkiami ir karo pabėgėlių srautai.

Tai sektantiškas islamas, kuriame religinis ir ideologinis galvojimas yra nešskiriamai persipynę. Jo adeptai – tai ideologinės apokalipsės išpažinėjai, kurie be atodairos žudydami kitus, kartu į pražūtį yra pasišventę vesti save ir visą pasaulį. Ir ne tik Vakarų. Masinėmis žmogžudystėmis jie brutalizuoja ir pačių musulmonų bendruomenes pasaulyje. Kita Albert‘o Camus įžvalga pasiremdamas, galiu pateikti dar vieną istorinę paralelę: taip 1945 metais elgėsi ir bunkeryje užsidarę hitlerininkai, pasirengę savo ir viso pasaulio pražūčiai, kada sąjungininkų bombarduojamoje Vokietijoje į frontą jau buvo siunčiami net mažamečiai vaikai ir seneliai.

Taip, tai islamas, tačiau tai sektantiškas islamas, kuris turi daugiau sąsajų ne su religija, bet su jos radikalia ideologizacija, kurią džihadistų ekstremistai pritaiko saviems politiniams tikslams pasiekti. Šiems tikslams pasitelkiami ir karo pabėgėlių srautai.
Vygandas Šiurkus

Tačiau sutapatinę islamą ir jos išpažinėjus su ekstremistinių grupuočių, tokių kaip al-Qaeda ir Daesh, teroristinėmis ideologijomis, mes patys atliksime ideologinį triuką, skelbdami visą islamo religiją naujuoju fašizmu. Taip viso labo bus kuriamas naujas ideologinis priešas, itin parankus, pavyzdžiui, imperinėms karinėms avantiūroms Artimuosiuose Rytuose ar rasistiniam musulmonų bendruomenių „civilizaciniam ostrakizmui“ pateisinti. Nepamirškime, jog džihadistų ideologinės radikalizacijos bei naujų rekrutų mobilizacijos šaltiniai nesibaigia tik sektantiškomis teologinėmis interpretacijomis. Uždaryti juos Korano šventraštyje yra politinė trumparegystė.

Tuo tarpu vis labiau konservatyvėjantys politinių įvykių komentatoriai mūsų europinės sąjungos pakraštyje tučtuojau įtvirtino ideologinį stereotipą, jog iš karo zonų migruojantys žmonių srautai yra ne kas kita, bet į Europos vartotojiško gerbūvio rojų besiveržiantys apsimetėliai veltėdžiai. Pavyzdžiui, naujosios konservatyvios Lenkų vyriausybės užsienio reikalų ministras pasipiktinęs dalinosi populiariu įspūdžiu, jog kai kurie karo pabėgėliai turėjo išmaniąsias planšetes ir telefonus, todėl nesantys pakankami nelaimėliai pagalbos prašyti.

Apgailėtina, jog Rytų Europos konservatyviame galvojime žmogaus vertė vis dar apibrėžiama pagal jo turtinę nuosavybę (panašiai tarybiniais metais, jei dėvėdavai džinsus, vadinasi buvai „blatnas“). Kada populiari, o migrantų atvejų tiesiog būtina, komunikacijos priemonė tampa turtinio prestižo, ir, savo ruožtu, žmogiškos vertės ir pagarbos ženklu, sunku negalvoti apie moralinės vaizduotės skurdą. Deja, šis moralinis skurdas parodo, jog dažnai tos propaguojamos konservatyvios Vakarų civilizacijos politinės dorybės tėra tuščiaviduriai riešuto kiauteliai - įsisenėję rasistiniai, ksenofobiniai bei kiti baimės ir neapykantos stereotipai.

Pasaulyje nėra rojaus, tačiau tam, kad jame išauštų taikus rytojus, priklausys kokiais būdais už jį kovosime. Tolerancija yra savanoriško abipusio sąryšio reiškinys. Tuo ji ir skiriasi tiek nuo visiško moralinio sprendimo galios paralyžiaus, kada išblunka visi moralinio žemėlapio kontūrai, tiek nuo patriarchalinės kantrybės, kada pakanta tėra tik autoritarinės valios reikalas.

Sutapatinę islamą ir jos išpažinėjus su ekstremistinių grupuočių, tokių kaip al-Qaeda ir Daesh, teroristinėmis ideologijomis, mes patys atliksime ideologinį triuką, skelbdami visą islamo religiją naujuoju fašizmu.
Vygandas Šiurkus

Todėl tolerancija neišvengia rizikos. Jei norite, toleruoti – vadinasi nuolat rizikuoti. Rizikuoti, jog tau nebus tuo pačiu atsakyta. Tačiau tolerancija nereikalauja pateisinti žmogžudį, smurtininką, melagį. Tolerancija yra aktyvus mėginimas sugyventi išvengiant žmogžudystės, smurto, melo. Sąžininga, abipusė, moralinių kriterijų nestokojanti tolerancija bent garantuoja tokio sugyvenimo vilties galimybę. Tai ir yra pagrindinė taikdarystės pasaulyje sąlyga. Multikultūriškumas taip pat turi būti grįstas autentiška pilietine tolerancija. Tapdamas išskirtinai tik valstybinių biurokratų rūpesčiu, multikultūriškumas pasmerktas žlugti.

Atsisakymas dėti lygybės ženklą tarp pasaulio religinių musulmonų bendruomenių ir teroristinių sektantiškojo islamo organizacijų nereiškia nei „popierinio humanizmo“, nei neveiksmingo pacifizmo. Sąmoningai atsisakius dalyvauti kuriant neapykantos ideologijas, atsisakoma dalyvauti pilietiškai bergždžioje teroro plėtroje. Atsisakoma telkti pajėgas nekaltų žmonių ir jų bendruomenių niekinimui, diskriminacijai.

Kultūrine arogancija grįstas islamofobinis rasizmas atvirai pilietinei visuomenei yra politiškai pražūtingas. Taip ji netrunka virsti imperine agresija. Taikdarystės arsenale negali būti vietos apartheidui, antisemitizmui, islamofobijai, homofobijai, mizoginijai bei visoms kitoms mizantropiškoms neapykantos ideologijoms. Taikos vardan šį Trojos arklį palikime dūlėti pasaulinės civilizacijos tarpuvartėje. Tik atsakingai tuo rūpindamiesi, imperinės taikos regimybę galėsime imti keisti tvaria „Pax Humana“, kurios akiračiuose nėra vietos budeliams teisėjo drabužiuose, nesvarbu, koks bebūtų jų tariamo civilizuotumo ar barbarybės lygis.