Esu tikras, kad tą minutę, kai stribų dainius ir literatūrinių mėšlynų prievaizdas Vytautas Petkevičius keliavo tamsiu tuneliu į paskutinę ekskursiją, jam pro akis neprabėgo visas jo gyvenimas – jis tik girdėjo Landsbergio juoką, ir paskutinė jo mintis buvo: „net numirt ramiai negaliu per tą muzikos profesorių“.
Kai sovietinių banditų gaujos vadas, visų vatnikų apaštalas Boleslovas „Omonas“ Makutinovičius paskutinį kartą barkštelėjo auliniais batais ir, išleidęs kvapą, iškeliavo pas velnius, jam tikrai jau nuo pragaro priimamojo girdėjosi per garsiakalbius Landsbergio juokas. Tada jau buvo asmeninis katilas su karšta smala, kur Makutinovičių palydėjo pragaro spa darbuotoja smailais rageliais ir gražiu pedikiūru lakuotomis kanopomis (ant uodegos ji ryšėjo trispalvių juostelių kaspinėlį, ir tada velionis žmogžudys suprato, kad pragare nebus taip smagu, kaip jam žadėjo per politinius užsiėmimus kariuomenėje). Prie katilo juokas aidėjo dar garsiau, ir patalpos palubėje Makutinovičius pamatė gudriai besišypsantį V. Landsbergio portretą. „Čia bus labai ilga amžinybė“, liūdnai pagalvojo jis, lipdamas į karštą kliuksinčią smalą.
Kalbu apie smulkmenišką, niekšišką ir bailų Seimo sprendimą neduoti V. Landsbergiui Laisvės premijos. Tie žmonės ne tik žinojo, ką daro, bet ir suprato, kaip jie atrodo iš šalies. Kai kurie balsavusių prieš arba susilaikiusių yra garbingi, išsilavinę žmonės (kad nebūtų abejonių, pabrėšiu, kad neturiu galvoje Seimo pirmininkės, kurios nuovokai jau seniai atjungė elektrą, kaip rusų okupuotame Kryme; o gal niekada ir nebuvo įjungę). Tie žmonės turi gyvenime principus, kažkokią sąžinės ir doros versiją ir daugiausia jų klauso. Kai balsavo dėl Laisvės premijos, jie turėjo sutramdyti savyje žiaukčiojimo refleksą, kaip principinga mokytoja, kuri niekada niekam neduoda kyšių, bet va šį kartą reikia, nes mama ligoninėje ir jeigu neduosi slaugytojai, nesuleis vaistų, tai ką aš žinau, tenka.
Landsbergio nekenčia todėl, kad jis sugriovė tą Lietuvą, kur mažaraštės kvaišos ir dundukai galėjo kelis dešimtmečius jaustis vertesniais už protingus, ir grąžino šalį gudriems ir darbštiems. Algirdas Mykolas Brazauskas atrodė jiems kaip viltis, kad gal dar prasitęs geras gyvenimas, bet nepavyko ir jam: pernelyg gudriai profesorius viską suraizgė.
Ir Lietuva toliau gyveno pagal Landsbergį. Durniai buvo pamažu nukreipti į durnių vietas, kurios profesoriaus sumanytoje Lietuvoje jau nebebuvo šiltai ir sočiai aprūpintos. Tie, kas mokykloje itin blogai mokėsi, apskritai galėjo avigalvių autobusais išvykti į silkių skutimo ir vištų galvų nusukinėjimo cechus užsieniuose, ir dabar turi daug laiko apmąstymams apie tai, kad galgi durniams nelabai gera korta krenta gyvenime.
Stribų ir rajkomų pirmininkų palikuonys jaučiasi, kad iš jų Landsbergis prieš ketvirtį amžiaus atėmė svajonę, o sugriautos svajonės niekas neatleidžia. Jie yra kaip pagiežinga buvusi sutuoktinė, kuri labiausiai nekenčia minties, kad ją palikęs vyras dabar laimingas, ir jo draugai laimingi, matydami jį laimingą. Taip pat ir Seimo menkystos: balsuodami jie tikėjosi nors akimirkai nuliūdinti Landsbergį, kad jis nors minutei nustotų kikenti, ir tik nubalsavę suprato, kad nepavyko, nes jis vis tiek juokiasi, ir ką tu jam padarysi.
Maža to, netruks ateiti sausio 13-oji, jubiliejus, Seime bus iškilmingas posėdis, vėl visi prisimins, kad premija šiandien neįteikiama, o svečiai, sėdintys balkone, žiūrės į salę ir kai kuriose kėdėse matys nebe gerbiamus žmones, o atšipusių dantų nevykėlius, kurių kerštas buvo toks pat sėkmingas, kaip ežio bauginimas nuoga subine.
Ir balkone sėdės Vytautas Landsbergis ir vėl tyliai juoksis.