Vien per spalio mėnesį karvių skaičius Lietuvoje sumažėjo beveik penkiais tūkstančiais, o karvių laikytojų – daugiau 2 proc. Ir tai nepaisant dviejų krizinės paramos paketų, kuriuos kiek daugiau nei per metus skyrė Europos Komisija! Deja, panašu, kad tikrai nuoširdus už žemės ūkį ir kaimo plėtrą atsakingo Europos Komisijos nario Filo Hogano (Phil Hogan) susirūpinimas ir nedidelė finansinė parama nedaug tepajėgia prieš negailestingas rinkos jėgas ir mūsų šalies institucijų nesugebėjimą imtis deramų veiksmų.
Daliai visuomenės ūkininkų problemos neatrodo reikšmingos. Na, neliks Lietuvoje karvių – kas gi čia tokio? Pieną perdirbėjai atsiveš iš kitur. Tačiau ne viskas taip paprasta, ypač kai susimąstai apie kainą. Kaip manote, kas padengs transportavimo kaštus?
Be to, nepamirškime, kad pienininkystė kaimiškuose regionuose kuria daug darbo vietų. Dėl smukusių supirkimo kainų ir neskaidrių vidaus rinkos praktikų jai nykstant, atitinkamai mažėja ir užimtumas. Dalis ūkininkų, ypač smulkieji, tikėtina, ras kitų veiklų, tačiau bus ir tokių, kurie dėl lėšų stokos ar kitų priežasčių bus priversti prašyti valstybės pagalbos. Nesunku suprasti, kaip tai paveiks mus visus – juk pašalpoms reikalingi pinigai ne iš dangaus byra. Tikėtina, kad daug kaimo žmonių tiesiog emigruos, papildydami ir taip skausmingą iš tėvynės išvykusių tautiečių statistiką.
Nebesinori dar ir dar kartą moralizuoti apie nesąžiningas komercines praktikas pieno pasiūlos grandinėje. Ar apie tai, kaip į įtarimus dėl jų (ne)reaguoja valstybės institucijos.
Ar priminti, kad pieno produktai sudaro ženklią mūsų šalies eksporto dalį. Ar kalbėti apie kitus smūgius, kuriuos patiria Lietuvos kaimas, tokius kaip pusę šalies apėmęs afrikinis kiaulių maras, sunaikinęs mažus kiaulių ūkius. Tiesiog norisi kreiptis į tą sunkiai dirbantį, sąžiningą ir darbštų kaimo žmogų, padėkoti jam už kantrybę ir tikėtis, kad dar ne per vėlu ieškoti išeities iš dabartinės padėties.
Praeitą savaitę, antrindami visoje ES protestuojantiems pieno gamintojams, Lietuvos žemdirbiai įgaliojo mane pateikti Europos Sąjungai Lietuvos kaimo peticiją, reikalaujančią skubių ir esminių reformų ES pieno sektoriuje. Reformų, kurios sureguliuotų rinką ir visą sektorių taip, kad ūkininkams nebereikėtų ištiesus delną tikėtis išgyventi tik dėl ES paramos. Kad už produkciją pats ūkininkas užsidirbtų tiek, jog jam nebereikėtų sukti galvos, kaip išgyventi. Kad pieno sektorius vėl taptų mūsų pasididžiavimu, ekonomikos varikliu ir vėl kurtų darbo vietas, pridėtinę vertę, mokėtų mokesčius į biudžetą, o ne reikalautų paramos.
Aiškiai matau, kad vien protestų ar peticijų nepakaks. Akivaizdu, kad reikia tinkamo tiek nacionalinio, tiek europinio pieno rinkos reguliavimo. Reikia politinės valios keisti situaciją tiek Lietuvoje, tiek daugelyje Europos Sąjungos valstybių narių. Siūlau kiekvienam Lietuvos gyventojui būti atsakingu vartotoju, kuris mato vietinių produktų pranašumą ir, esant galimybei, perka juos tiesiai iš ūkininko. Šiandien mums reikia nuolatinių vartotojų užduodamų klausimų prekybos centrams apie jų antkainius ir sąžiningumą tiekėjų ir pirkėjų atžvilgiu. Kitaip tariant – išmanios ir atsakingos visuomenės. Greta to, reikia struktūrinių sprendimų, tokių, kaip parama ūkininkų kooperacijai, jų derybinių ir rinkos galių stiprinimas, kas leistų patiems ūkininkams, veikiantiems per jų pačių kooperatyvus, kurti didesnę pridėtinę vertę. Šiek tiek guodžia, kad šias mintis bent žodžiais palaiko ir valstybės vadovai.
Neturiu iliuzijų, kad kažkas per naktį išspręs situaciją, išjungdamas išsikerojusių dabartinės pieno rinkos trūkumų „mygtuką“ ar suderėdamas lietuviškiems sūreliams naujas rinkas. Tačiau labai noriu tikėti, kad lietuviško pieno sektoriaus dar negalima pasmerkti. Esu tikras, jis turi ateitį, perspektyvą pritraukti jaunus, entuziastingus žmones, naujas idėjas ir inovacijas. Todėl kviečiu minti ant kulnų tiek kolegoms parlamentarams, tiek Europos Komisijos, nacionalinių institucijų pareigūnams, kad ir po keleto metų, žaliuose lietuviškuose laukuose karvės nebūtų egzotika, o statistikos suvestinės rodytų, jog Lietuva sėkmingai išnaudoja turimą pieno sektoriaus potencialą savo gerovės ir ateities kūrimui.