Dabar ragausime asmeninių ambicijų, politinės veidmainystės ir rinkiminės kovos kokteilį. Ir šią kantrybės taurę turėsime išgerti iki dugno. Turėsime susitaikyti, kad iki kito spalio valstybės reikalai tiems, kuriems buvo suteiktas tautos mandatas, rūpintis nerūpės. Rūpės svarbesni dalykai – asmeninė karjera, mamos-partijos likimas, užkulisiniai politiniai žaidimai ir intrigos. O mums bus gerai ir tie pažadai, kurie bus numesti ar nurašyti nuo Palangos gelbėtojų stoties.
Rašau šitą tekstą po susitikimo su Tauragės žmonėmis. Ir neformaliuose pokalbiuose tauragiškiai manęs klausė, kodėl tie valdžios žmonės, kurie pas mus atvažiuoja, tokie reikšmingi, tokie svarbūs sau? Kodėl laiko mus kvailiais, kuriems prieš rinkimus numeti kaulą, ką nors pafantazavęs pažadi ir manai, kad to pakaks? Štai kodėl. Jeigu valstybės vadovai gali užtraukti stop-kraną ir paskęsti ambicingose rietenose, kodėl gi B lygio politikai irgi negali sau leisti parodyti smerdams ir chalopams jų vietą? Prie „parašos“, kaip sakė per baisingą klaidą ten atsidūrusi Dalia Teišerskytė.
Ir per šituos metus vėl turėsime kartoti tą patį nuvalkiotą, bet gal šiek tiek vilties suteikiantį teiginį. Šioje valstybėje mes gyvename pakankamai gerai. Šioje valstybėje mes gyvename pakankamai gerai nepaisant to, ką daro mūsų pačių išrinkta valdžia.
Vienas tokių vairuotojų vidaus reikalų ministras Saulius Skvernelis. Tobulai sužaidęs Molotkovo partiją ir per valstybės prietemos šlapdribą driftinantis taip, kad purslai skrieja į akis ir švytinčio širdžių ministro nimbo apakinta visuomenė šaukia „bravo”. Įsiaudrinę žurnalistai ir apžvalgininkai vadina jį „didesniu už abi 2G kartu sudėjus“ ir jau atnašauja ant Skvernelio aukuro, statutiniai pareigūnai pamiršta pareigą nepolitikuoti, internete plinta peticijos „už sąžiningiausią ministrą“, o pats S. Skvernelis televizijos eteryje kukliai pripažįsta, kad kolektyvinius palaikymo laiškus skaitė su ašaromis akyse. Ir subtiliai pastebi skaitęs ir žmonių pagrįstą versiją, kad Seimo pirmininkė buvo paragavusi vyno.
Pridėkime širdžių ministro politines ambicijas, užkulisių pokalbius su skirtingomis partijomis ir turime tokį gražų BMW driftą, kad akyse tikrai raibuliuoja.
O nejaučiant tokio déjà vu? Kad tai jau buvo?
1999 metų spalis. Premjeras Rolandas Paksas „su ašara ant akių“ kaip dainavo Danielius Dolskis kreipiasi į tautą ir paskelbia, kad negali pasirašyti sutarties su „Williams International“, kad negali ant aukuro padėti mūsų vaikų mokslo ir tėvų sveikatos.
Jei norite keliauti nostalgijos keliu, keliaukime drauge – įrašas čia:
Beveik verkdamas Rolandas Paksas kalba apie pilietinę atsakomybę, atvedusią jį prie valstybės vairo ir apie atsakomybę, kuri jį sulaiko.
Kitas vairuotojas – premjeras. Mandagus ir kultūringas. Labai. Šypsodamasis murma, kad „Skvernelis tai ir su liberalais, girdėjau, kalbėjo“ ir antra pavara palengva nurieda į Kiniją. Daugiau nieko ir nesakysiu, nes šis straipsnis, akivaizdu, bet neįtikėtina, ne apie socialdemokratus.
Trečioji BMW vairuotoja – Seimo pirmininkė. Nutėškusi „Lietuvos“ ir „Konstitucijos“ stoteles ji visu greičiu nešasi toliau, šokčiodama ant vairuotojo sėdynės ir kažką nerišliai rėkaudama, o stebintiems palikdama viltį, kad kažkada (gal po 11 mėnesių) jai baigsis valdiškas benzinas ir baigsis anksčiau, nei ji pati įsivers ir visą valstybę įvers į griovį.
Dabar madinga tyčiotis iš Loretos Graužinienės, ir aš tam nepritariu.
Juk Lordų Rūmų pirmininkė baronienė Francesca D‘Souza, baigusi antropologiją Londono Universiteto Koledže, o Oksfordo universitete apsigynusi filosofijos mokslų daktarės laipsnį susidaro įspūdį apie Lietuvą po pokalbio su Lietuvos žemės ūkio akademijos buhalterinės apskaitos specialiste ir buvusia Ukmergės rajono „Žiburio“ kolūkio buhaltere.
Loreta Graužinienė – tai mūsų visų kryžius. Turbūt dar už tai, kad nukirsdinom Brunoną.
Ir tik tikėjimas, kad šis o-ne-toks subtilus Urdomos suvirintojo kerštas Lietuvai truks dar vienuolika mėnesių, o po to košmaras baigsis, suteikia jėgų laukti ir kentėti.
Ir ketvirtoji, šarvuoto prezidentinio BMW limuzino vairuotoja. Jai priklauso visa antra juosta. Ir pirma juosta. Ir dar gabaliukas žalios skiriamosios. Ir limuzine daugiau niekas netelpa, nes užima vietos ambicijos ir nepamirštos skriaudos.
Viena vertus, įdomu matyti, kaip iš kelio traukiasi net labiau patyrę ar didesnius automobilius turintys veikėjai. Kita vertus, gaila, tikrai neįsivaizduojamai gaila, kad Respublikos prezidentė savo antrojoje kadencijoje, kad Respublikos prezidentė, turinti, galinti ir privalanti būti didžiausiu autoritetu, tvirtu ramsčiu ir atrama netikrų pranašų klaidinamiems žmonėms, aukščiausia moraline tautos vertikale, Kudirkos ir Basanavičiaus idealų sekėja, nusileidžia iki sąskaitų suvedinėjimo su toje prakeiktoje demokratijoje nepaklusniais pareigūnais ir ima kelti asociacijų su kelią šlapio asfalto spalvos BMW užkirtusiu trumpo plauko piliečiu, atsidariusiu langą ir besiteiraujančiu, kur važiuoji ir ar nenori susipažinti su jo kumščiu.
Haiku
Skrieja valstybė
Kregždė be saugos diržų
Ne ton tik pusėn