A. Tapinas. Kairioji imperija kontratakuoja, o man darosi baisu

Giminės ir artimieji manęs dažnai klausia, o ir žmonės gatvėje prieina – ar tau nebaisu? Ar nebaisu šitaip loti ant valdžios, kad net parlamento nariai ir partijos garbės pirmininkai priversti atsakinėti eilėmis interneto komentaruose, o Naujosios kairės profesoriams nelieka nieko kito, kaip tik kritikuoti madingus mano batus?

Ar man baisu? Žinoma, kad baisu. Bet ar Liukui Skaivokeriui „Žvaigždžių karuose“ nebuvo baisu skristi į Mirties žvaigždę? Ar droidui C3PO nebuvo baisu vykti pas banditą Džabą Hatą?

„Man baisu, Džeimsai“ – ir naujajame „Spektre“ keliaudama į pagrindinio blogiečio irštvą Bondui sako naujoji jo pasija Madlena Svan.

Tai va.

Man irgi baisu, Džeimsai.

Bet ne dėl to, kad valdančiųjų partijų atstovai viešojoje erdvėje elgiasi kaip baisiausio šuns pasaulyje titulo nugalėtojas pirmą kartą pamatęs savo atvaizdą veidrodyje ir desperatiškai visiems bandantis įrodyti, kad iš išorės apie asmenybę nereikia spręsti, o be to, anksčiau laimėję šitą titulą šuniukai buvo dar baisesni. Gal kokius du kartus.

Apie „mes tai mes, bet tai pažiūrėkite į kitas partijas, ką jos darė, kodėl apie jas nerašot“ jau baisu kartotis, bet įveiksiu baimę ir dar kartą pakartosiu – ir aš asmeniškai, ir mano kolegos rašėm ir rašysim ir apie tolerantiškuosius liberalus kurie atrodo kaip išsitepę kažkokiu tepalu, kuris prie jų masiškai traukia įvairaus plauko nacionalines vertybes, homofobus, rasistus ir nepraustaburnius.

Rašėm ir rašysim apie sutrikusius konservatorius, kurie bando suprasti, ką daryti su ūmai atsiradusiomis ir kreiviai (taip, i raidė čia turi būti) viena į kitą žiūrinčioms dviem partijomis – TS-LKD Junior ir TS-LKD Senior. Ir tą dualizmą puikiai atspindi nuotrauka iš konservatorių susitikimo su visuomene Panevėžyje. Vyresnis kalba, jaunesnis mintis įvairias dūmoja, o pirmame plane matosi partijos stiprybės ir silpnybės simbolis.

Bet ne gerberos ir kregždutės dabar valdžioje, valdžioje raudonos rožės, kurių ryškūs žiedai vis labiau atrodo ryškūs dėl dosniai patręšto korupcinio mėšliuko.

Ir juk nesvarbu, kas valdžioje – kairieji ar dešinieji, jeigu ten įsitaisę Vaknalijai Vziatkovičiai Kruglodurovai, Lentiajevai ir LiumpaiLevšos, ar didelis skirtumas, kokios partijos ženklelis jiems prie krūtinės.

Man baisu ir ne dėl to, kad į kairiojo intelektualo skraistę įsisiautęs profesorius Andrius Bielskis savo tekste tesugeba ad hominem kalbėti apie mano margaspalvius kaklaraiščius ir madingus batus, prisukamos Anderseno lakštingalos balsu kartodamas tą pačią mantrą, kad kiekvienas kritikuojantis socialdemokratus yra automatiškai konservatorius, o gal net ir liberalas. Kad užsienio universitetuose profesoriavęs žmogus žarstosi tokiais tarpuvarčių epitetais kaip „rašliavos“, o šalies prezidentę demonstratyviai vadina panele. Tebūnie, nebaisu visai dėl to.

Man baisu ir ne dėl to, kad premjero visuomeniniu patarėju dirbęs žmogus nuoširdžiai tiki, kad ministras pirmininkas yra nekritikuotinas ir pastebėjimai dėl jo anglų kalbos žinių yra „žemiausio lygio trolinimas“.

Šitą nuotraukėlę tiesiog paliksiu čia ir nieko nekomentuosiu.

Tik žiūrėkite atsargiai – galite pernelyg smarkiai smogti sau delnu per veidą pagalvoję, kaip Izraelio atstovai varto senuosius atlasus ir susimąstę svarsto, kur galėtų būti ta Lithuan Republic. Šiaip pasirašinėjant turbūt reikėtų žinoti, kad tavo pareigos angliškai yra Prime Minister of the Republic of Lithuania, o ne Lithuan Republic.

Man baisu ir ne dėl Druskininkų mero, kuris viešai sako, kad politikus ir partijos bičiulius nemokamai prausė, prausia ir praus. Ir nieko blogo nemato, nes politikai turi būti švarūs.

Atvirkščiai, nuoširdžiai žaviuosi Ričardo Malinausko elgesiu. Jis nesiteisina ir neatsiprašinėja, jis ne ginasi, o eina į galingą kontrataką. Auksiniai vokai su nemokamais kvietimais į vandens parką – genialus sprendimas.

Ciniškai negailestingai genialus. Ir graudu žiūrėti į sutrikusį dešinįjį politinį sparną, besiblaškantį su tais nelemtais kvietimais kaip katinas su pūsle. Lyg ir bandantį reaguoti rimtai „aš tai jau nevažiuosiu“, lyg bandantį drebančiu balseliu juokauti „laukiau kvietimo ir aš, galvojau, negi neatsiųs“, bet apskritai besielgiantį, kaip pasakytų Jaroslavas Hašekas, tarsi į apatinukes prikrovęs kareivis.

Ričardas Malinauskas nesitraukia ir neatsiprašinėja. Nes jis, it lietuviškasis Dartas Veideris, jaučia Jėgą ir kaip tikras Lyderis ir Tėvas gali pasakyti partijos mažatikiams „your lack of faith disturbs me“. „Žvaigždžių karų“ žiniasklaida irgi gali piktintis, kad Dartas Veideris elgiasi nedemokratiškai naikindamas sukilėlius ir sprogdindamas planetas, bet sitų lordas kaip ir jo kolega Druskininkuose neatsiprašinėja ir nesiteisina.

Panašumų nestinga. Druskininkuose žiba žurnalistikos perlas „Mano Druskininkai“, kurio žurnalistai mero klausia „juk niekam nekyla abejonių, kad skandalas turi aštrų politinį prieskonį“. Neabejoju, kad ir tolimoje tolimoje galaktikoje yra leidžiamas savaitraštis „Mano Imperija“, kuriame Dartas Veideris kalba, kad „burbulą dėl Mirties Žvaigždės kelia politiniai oponentai, pavydintys Imperijai nuveiktų darbų ir paprastų žmonių pasitikėjimo“.

Man baisu ir ne dėl to, kad viešųjų ryšių specialistų paprotinti valdantieji ir jų propagandistai susitelkė į totalinį visko neigimą. „Juk žiniasklaida nepateikė nė vieno argumento ar įrodymo, kad socialdemokratų skandalai turi bent kokį pagrindą“. Tikrai, profesoriau Bielski? Juk skubiai taisomos deklaracijos, parduodamos žentų įmonių akcijos, atsistatydinančios premjero Džiuljetos ir Seimo pirmininkės Žilvinai, pasibaigusios Katino dienos – tik miražas, fata morgana Tatuino smėlynuose?

Ne, man iš tikro baisu tapo paskaičius jaunųjų socialdemokratų pirmininko Ramūno Buroko rašinį DELFI portale. Iš pradžių su malonumu skaičiau, kaip jis argumentuotai taško ekonomine klase su smirdančiu plebsu priverstą skraidyti liberalų nacionalinę vertybę Dalią Teišerskytę ir liberalų veidmainiškumą baudžiant ir atimant neegzistuojantį postą. Skaičiau, plojau rankomis ir džiaugiausi jaunosios kairės mintimis apie politikus, kurių pareiga matyti ir suvokti, kaip realiai gyvena Lietuvos žmonės.

O tada pasiekiau paskutinę teksto pastraipą.

Ir tada man realiai pasidarė baisiau nei Skaivokeriui, C3PO ir Madlenai Svan kartu sudėjus.
„Socialdemokratai, net ir būdami realios Vyriausybės nariai ar darbuotojai, deklaruodami siekį dirbti skaidriai ir atsižvelgiant į visų žmonių poreikius ir gyvenimo sąlygas, kritiškai vertindami savo bendrapartiečių veiklas ir pasisakymus, to paties linki ir kitiems politikams“.

Jaunas žmogau, jaunas politike, mano valstybės ir mano vaikų ateitie, ar tu supranti, ką darai taip rašydamas? Juk tu, naujoji skaidrioji politikos karta, juk tu negali savanoriškai, vien dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto, aukštesnio numerio sąraše ar tėviškai pritariančio Lyderio žvilgsnio, rašyti apie deklaracijas dirbti skaidriai ir kritišką bendrapartiečių vertinimą, suprasdamas į kokį gilų veidmainystės liūną brendi.

Jaunoji politikos karta. Nepriklausomos Lietuvos karta, nebesutepta sovietmečio purvo, kurios nuo korupcijos ir nepotizmo pavargusi visuomenė laukia kaip išganymo. Mūsų vilties karta.
Aklai kartojanti į lūpas įdėtus propagandinius lozungus – jaunasis socialdemokratas Ramūnas Burokas.

Drąsiai aukojanti „iš šeimos plačiąja prasme“ gautų dešimtis tūkstančių eurų partijos rinkimams – jaunoji darbietė Ieva Kačinskaitė-Urbonienė.

Ūmai gaunanti beveik du milijonus eurų dovanų ir teigianti, kad neturi niekam aiškinti, iš kur ir kas duoda tokias dovanas – buvęs jaunasis Kaišiadorių liberalas, o dabar jau jaunasis socialdemokratas ir tarybos narys Marius Muižinikas.

Krūtine pridengianti juodąją buhalteriją, nes Viktoras dažnai net nesako, jis tiesiog duoda pajusti, ką reikia padaryti – citata Loretos Graužinienės, išpildymas – jaunasis (na, gerai, apyjaunis darbietis Vytautas Gapšys).

Nešanti laidotuvių vainikus politiniam oponentui, buvusios draugės tėvui – jaunasis konservatorius Adomas Bužinskas.

Sugaunama girta už vairo, bet tai netrukdo politinei karjerai ir partijos vėliavos nešimui vienmandatėje apygardoje – jaunoji konservatorė Gintarė Skaistė.

Dar vardinti?

Gal tai tik šaukšteliai deguto, gal tamsi masė tik paviršiuje, o pakabinus giliau jaunojoje politikų kartoje pagaliau ragausime medų. Galbūt. Bet kabinti giliau dar baisiau. O kas jeigu...

Haiku

Galingas tapai
Tamsiąją pusę jaučiu
Baisu man šiandien