Bet taip pat pradedame suvokti, kad XXI amžius gali būti kitoks, nei buvo XX amžius, kurio tragiškas grimasas mes skausmingai pergyvenome, o po 90-ųjų tikėjomės, kad nieko panašaus į XX amžiaus tragedijas nebegalės pasikartoti.

Tikrasis XXI amžius, ko gero, prasideda tik dabar, 2015 metais. Lygiai taip kaip XX amžius, su savo visuotinėmis tragedijomis ir katastrofomis neprasidėjo 1900 metų sausio 1 d. Prasidėjo tik 1914 metų rugpjūčio 1 d., kai prasidėjo I Pasaulinis karas. Iki to laiko XX amžiaus pradžia atrodė idiliška ir kupina naujų vėjų bei naujų gražios perspektyvos iliuzijų. 1914-ųjų rugpjūtis Vakarų civilizacijai buvo netikėtas šokas, kurio niekas nesitikėjo.

Panašiai ir 2015-ieji greičiausiai žymi tikrąją XXI amžiaus pradžią, amžiaus, kuris gali, skirtingai nuo XX amžiaus, būti pažymėtas ne dviejų pasaulinių karų, bet seka smulkesnių ir stambesnių teroristinių, hibridinių karų ir žudynių, nukreiptų ne prieš kitos šalies kariuomenę, bet prieš paprastus kavinių, koncertų salių ar stadionų lankytojus.

Taip suvokiant 2015-uosius: milžiniška pabėgėlių krizė, užplūdusi Europą, terorizmo banga, nuo kurios šiais metais jau kelintą kartą kenčia Paryžius, mes turime sugebėti kur kas giliau pažvelgti į šiuos XXI amžiaus specifiką simbolizuojančius reiškinius ir turime suvokti, kad vien tik natūralus mūsų instinktas – užsidaryti, užverti sienas mūsų neapsaugos nuo XXI amžiaus sudėtingų iššūkių.

Todėl ateina laikas pažvelgti į Artimuosius Rytus, terorizmo ir pabėgėlių, užplūdusių Europą, šaltinį, šiek tiek giliau ir plačiau nei iki šiol žiūrėjome, kai matėme tame tik „pabėgėlių krizės“ priežastis, o šią krizę vertinome tik per mums tenkančios „kvotos“ prizmę.

Šiandien pats blogiausias Lietuvos sprendimas būtų primityvus bandymas sekti kai kuriomis mūsų kaimyninėmis valstybėmis, paskelbiant kad Lietuva užsidaro nuo solidarių pastangų spręsti šią iš Artimųjų Rytų kylančią krizę. Užsidarydami nuo europietiško solidarumo nei mes tapsime saugesni, nei padėsime Europai rasti tinkamus sprendimus. Būdami Europos Sąjungos nariais mes neišvengsime solidaraus dalyvavimo šių problemų sprendime, tačiau kartodami klaidingą pradinį bandymą tam priešintis ir užsiimti momentine rezistencija, nematant ilgalaikės perspektyvos iššūkių, mes vėl sudarysime galimybę mūsų partneriams Vakaruose abejoti ar mes nusipelnome jų geopolitinio solidarumo, jeigu patys tokio solidarumo nesugebame pademonstruoti.

Ko reikia mums patiems – pirmiausia suvokimo, kad šios problemos į Europą atėjo ilgam ir jos yra lemtos priežasčių, kurių vienkartine Vakarų karine operacija, vis tiek nebus įmanoma išspręsti.

Europa vėl yra didelių, egzistencinių iššūkių akivaizdoje. Europos ilgų tūkstantmečių ir šimtmečių istorijoje tai ne pirmas toks išbandymas. Kaip Europa tokius iššūkius įveikė yra žinoma: kartais sėkmingiau, kartais ne taip sėkmingai. Romos imperija neatlaikė barbarų germanų antplūdžio, o iš stepių atidundėjusį ordų raitelių antplūdį XI-XIV amžiais Europa sugebėjo sustabdyti tik įgijusi naujų ginklų – parako ir patrankų.

Pradėkime nuo pabėgėlių krizės ir ją lydinčio terorizmo priežasčių aptarimo.

Pabėgėlių krizę Europoje lėmė ne Vokietijos demonstruojamas geranoriškumas. Pabėgėlių krizę lėmė tai, kad jau keletą metų keli milijonai sirų nuo karo grėsmės glaudžiasi pabėgėlių stovyklose Turkijoje ar Libane, kad nuo karo bėga irakiečiai ar Eritrėjos gyventojai. Panašiai germanų gentys traukėsi į Vakarus, link Romos, nes iš kitos pusės, iš Rytų, jas spaudė agresyvios stepių gentys.

Galima kritikuoti Vokietiją, kad ji rizikuoja visos Europos vienybe ir saugumu, demonstruodama savo patrauklumą visiems pabėgėliams. Tačiau įsivaizduoti, kad Europa pajėgtų uždaryti duris ir apsisaugoti nuo tokio pabėgėlių spaudimo, būtų naivu.

Tarptautinės žinybos skelbia, kad šiuo metu pasaulyje yra 60 mln. pabėgėlių, kurie ieško, kur saugiai prisiglausti. Ekspertai sako, kad XXI amžius bus pabėgėlių ir migrantų amžius, – norime mes to ar nenorime. Kai kas sako, kad po Artimųjų Rytų pabėgėlių srauto turime laukti migrantų srauto iš pusiaujo Afrikos, kur gerėjanti ekonominė padėtis sudarys galimybę formuotis viduriniajai klasei, pajėgiai finansuoti savo keliones į Europą, kurioje gyvenimas yra saugesnis ir patogesnis.

Visos kalbos, kad pabėgėlių problemą, o kartu ir terorizmo pavojų Europoje, išspręs geriau sutvarkytos Europos sienos ar įsteigtos specialios uždaros ir griežtai saugomos pabėgėlių stovyklos, kad tokias problemas galima nedelsiant išspręsti kariniu būdu ten, kur jos yra kilusios, yra paviršutiniškas bėgimas nuo problemų masto suvokimo.

Tvoras ir imigracijos taisykles Europa turi tvarkyti ir efektyvinti, bet jeigu prie Europos sienų bus susikaupę keli milijonai karo pabėgėlių, jokios tvoros ir taisyklės jų nesulaikys. Jau verčiau efektyviau tartis su kitomis didžiosiomis Vakarų ekonomikomis: JAV, Kanada, Australija, gal net Japonija, kad jos priimtų daug didesnius pabėgėlių kiekius iš Artimųjų Rytų ir taip padėtų spręsti šią humanitarinę katastrofą, nei ginčytis dėl europietiškų imigracijos taisyklių, kai realiai yra prasidėjęs „tautų persikraustymas“, kurio Europa yra nepajėgi sustabdyti.

Lietuviški patarimai, kaip kariniu būdu išspręsti pabėgėlių ir terorizmo krizę ten, kur ji prasidėjo, tai yra Artimuosiuose Rytuose, taip pat yra gana paviršutiniškas atsikalbinėjimo būdas. Mes nedalyvavome, nedalyvaujame ir nedalyvausime Artimųjų Rytų krizės sureguliavime, jeigu toks iš viso yra įmanomas, ir tik labai paviršutiniškai įsivaizduojame jos priežastis, komplikacijas ir sprendimo būdus, todėl ir mūsų patarimai dažniausiai yra nelabai solidūs.

Tačiau suvokti šių bėdų ir problemų kilmę yra mūsų pareiga, nes tai gali mums padėti suvokti kokių ilgalaikių nuostatų turime laikytis ir kokių klaidų turime išvengti.

Garsusis Thomas Friedman neseniai „NewYork Times“ paskelbtame straipsnyje, skirtame pabėgėlių krizei, sako: „Ir tai yra tik pradžia. Taip yra todėl, kad trys didžiausios planetos jėgos – Motina Gamta (klimato kaita, bioįvairovės praradimas ir gyventojų populiacijos augimas besivystančiose valstybėse), Moor'o dėsnis (pastovus mikroprocesorių galios dvigubas augimas ir plačiau – visų technologijų augimas) ir Rinka (globalizacija, vis labiau jungianti visą pasaulį) – visos trys jėgos tuo pat metu labai sparčiai stiprėja.

Ši kombinacija sukelia nelengvas įtampas stipriose valstybėse ir išsprogdina silpnas valstybes. Ir pirmiausia sugriūva tos, kurios yra labiausiai dirbtinos: jų sienos dažniausiai yra tiesios linijos, kurios neatitinka jokioms etninėms, gentinėms ar religinėms faktinėms riboms, o jų lyderiai, vietoj to, kad sukurtų tokių valstybių piliečius su jų lygiomis teisėmis, pastaruosius 60 metų prarado tuščiai, tuo metu plėšdami savo valstybių natūralius resursus.

Kai jų plieniniai kumščiai sunyko (Libijoje ir Irake su mūsų pagalba), nebėra kas šiuos nenatūralius darinius išlaikytų ir išsaugotų. Nuo II pasaulinio karo pabaigos JAV užsienio politika koncentravosi į siekį integruoti daugiau šalių į demokratinę, laisvos rinkos pasaulio bendruomenę, tuo pat metu stengiantis atbaidyti tas šalis, kurios tam priešinosi, nuo pastangų destabilizuoti likusias. Tai yra tai, ką mes mokame daryti.

Bet kaip pabrėžia Michael Mandelbaum savo netrukus pasirodysiančioje knygoje „Misijos nesėkmė: Amerika ir pasaulis po Šaltojo karo“ („Mission Failure: America and the World in the Post-Cold War Era“): „Visai neturime sukaupę patirties, kuri mus būtų parengusi tam ką stebime dabar: vis didesnio skaičiaus valstybių kolapsą ir griūtis, vykstančias tuo pačiu metu globaliame pasaulyje. Ir kas įvyks, jeigu Kinijai pradės nesisekti globaliame pasaulyje?“

Taigi, anot Friedman’o, trys globalios jėgos: klimato kaita, technologijų plėtra ir ekonomikos globalizacija lemia tokias įtampas, kurias stiprios valstybės dar atlaiko, tačiau silpnos paprasčiausiai sugriūva. Tokių valstybių griuvimas ir lemia karus, terorizmą ir pabėgėlių srautus. Ir tokių problemų, net ir išsprendus Sirijos reikalą, XXI amžiuje gali būti tik daugiau ir daugiau.

Be abejo, galima įvardinti ir daugiau konkrečių faktorių, lėmusių dabartinę Artimųjų Rytų krizę, kuri generuoja terorizmą ir pabėgėlius:

- skalūnų dujų ir naftos revoliucija JAV lėmė tai, kad Amerika tapo naftą ir dujas eksportuojančia valstybe, nebepriklausančia nuo iki tol gyvybiškai svarbaus resursų tiekimo iš Artimųjų Rytų, todėl geopolitinis JAV dėmesys šiam regionui yra ryškiai nusilpęs. Jau prieš keletą metų tarptautiniai ekspertai prognozavo, jog toks pasikeitimas lems didelį chaosą Artimuosiuose Rytuose ir sienų, sudėliotų dar XX amžiaus pradžioje, perbraižymą (nes JAV nebesirūpins jų išsaugojimu, o Europa to išvis nemoka daryti).

- Artimuosiuose Rytuose atsirandantį galios vakuumą stengiasi užpildyti Iranas ir Rusija. Atrodo, jog JAV tikrai galvoja, kad Iranas gali šį regioną stabilizuoti, todėl JAV Iraką, Afganistaną, iš dalies ir Siriją palieka didėjančiai Irano šiitų kontrolei, tačiau su tuo nesutinka regiono sunitai, o todėl ir stiprėja ISIS, plinta teroras, daugėja pabėgėlių.

- Galima stipriai abejoti, ar Rusija yra nuoširdžiai suinteresuota Artimųjų Rytų krizės sureguliavimu bent jau tol, kol ši krizė sukelia terorizmo ir „pabėgėlių krizės“ problemų Europai. Rusijos interesas silpninti Europą ir priversti „užmiršti Ukrainą“ yra akivaizdus ir, ko gero, stipresnis nei pergyvenimas dėl Rusijos keleivinio lėktuvo katastrofos, sukeltos teroristų bombos.

- Sirijos konfliktas yra tapęs tokiu raizginiu, kad vien jau išvardinti jame kovojančias puses darosi sudėtinga: Asadas ir jo kariuomenė; Asadui padedanti proiranietiška šiitų „Hezbollah“; nuosaikioji opozicija, kovojanti su Asadu ir teroristiniu sunitų ISIS; su Asadu ir nuosaikiąja opozicija kovojantis ISIS; kurdai, kovojantys su Asadu ir ISIS; amerikiečių parama, kovojant su ISIS; rusai, remiantys Asadą. Tikėtis, kad šis konfliktas lengvai išsispręs, būtų naivu, dar naiviau tikėtis, kad galime racionaliai patarti, kaip jį išspręsti. Tačiau akivaizdu, kad Sirijos problemos neišsispręs tol, kol ir toliau išliks Asadas, ir Rusija, kaip visada pastaruoju metu, tik apsunkina tinkamo sprendimo paiešką.

- Pabėgėlių bei terorizmo Europoje krizę lemia ir tas faktas, kad Artimųjų Rytų šalys, neturinčios didelių naftos išteklių (Sirija, Libanas, Egiptas), yra ekonomiškai silpnos valstybės, kurių ekonomikos remiasi žemos pridėtinės vertės, visų pirma žemės ūkio produkcijos, gamyba. Kažkada, kol šios šalys priklausė europinėms imperijoms, jos savo pagamintą produkciją laisvai parduodavo imperijų metropolijose. Tačiau Europos Sąjunga, nuo pat savo įsikūrimo, sukūrė ir išplėtojo savo žemės ūkio stipraus subsidijavimo mechanizmą, kuriam išleidžiama iki pusės bendrojo ES biudžeto, ir tokiu būdu padarė savo žemės ūkio produktų rinką nepasiekiamą buvusių kolonijų žemdirbiams. Tokia situacija ir pasikartojančios vis žiauresnės sausros regione neleidžia šioms šalims ekonomiškai sustiprėti, radikalizuoja šio regiono visuomenes, skatina karus ir terorizmą bei dar labiau didina pabėgėlių srautus.

Visos išvardintos priežastys reiškia vieną – esame akivaizdoje tikrai didelės ir ilgalaikės krizės. Lengvų ir greitų krizės sprendimų nebus. Nuo jos nepabėgsime ir neatsitversime.

Europai laikas suvokti, kad norint ilgainiui įveikti Vidurio Rytų krizę, kuri generuoja teroristus ir pabėgėlius, Europa turės ieškoti ir surasti naujų "ginklų", taip, kaip nauji ginklai padėjo Europai sustabdyti stepių ordų antpuolius. Tik šį kartą reikia ieškoti ne naujų kalašnikovų, sparnuotųjų raketų ar naikintuvų, nes, kaip rodo Paryžiaus tragiška patirtis, teroristams užtenka kelių kalašnikovų, kad sukeltų tragediją.

Efektyviausias naujas „ginklas“, kuris stabilizuotų šį regioną, būtų Europos Sąjungos pastangos padėti šiam regionui pasiekti ekonominės sėkmės. Tai šiandien gali atrodyti kaip naivus pasiūlymas, bet visos kitos priemonės bus tik trumpalaikės. Norint pasiekti, kad šis regionas gebėtų pradėti ekonomiškai stiprėti, jame visų pirma reikia garantuoti taiką, nesibaiminant tam panaudoti ir karinę jėgą.

Tačiau lygiai taip pat šio regiono ekonominis augimas yra neįmanomas, jeigu Europa neatvers šio regiono produkcijai savo rinkų. O tam reikia ne gėdingo ir neišmintingo Izraelyje pagamintų prekių žymėjimo Europos rinkose, o sistemingo savo vidaus rinkos ir savo gamintojų subsidijavimo politikos peržiūros, tam kad Artimųjų Rytų žemdirbiai ir verslininkai galėtų su savo produkcija sąžiningai konkuruoti Europos bendrojoje rinkoje.

Europa yra stipri ne savo karine galia ar gebėjimu kovoti su terorizmu, Europa yra stipri savo „minkštąja“ patrauklumo galia. Tai ir yra jos naujasis „ginklas“. Šią galią Europa gali ir turi išnaudoti ne tik padėdama išvengti galimų geopolitinių katastrofų Europos Rytuose: Ukrainoje, Gruzijoje ar Moldovoje, bet ir Europos Pietuose.

Užsidaranti Europa, neatverianti savo rinkų Europa, išsigandusi Europa gali greitai persiimti apgultos tvirtovės sindromu, o tada netoli ir iki liūdnos Pilėnų patirties.

Lietuvos svarbiausias indėlis, padedant Europai ieškoti tinkamų atsakymų, galėtų būti labai paprastas siūlymas – Europos atsivėrimas kaimynams, keliant jiems sąlygas, kurias jie turi atitikti, Europos rinkų atvėrimas kaimynams, parama kaimynų taikiam ekonominiam augimui yra geriausias ginklas, kuriuo Europa gali sustiprinti savo saugumą. Lietuva turi drąsiai pasiūlyti peržiūrėti tas ES vidaus rinkos ir subsidijų taisykles, kurios Artimųjų Rytų žemdirbiams neleidžia konkuruoti Europos rinkose. Geriau prarasti kelis šimtus milijonų ar milijardų eurų subsidijų, kurios tenka visiems Europos ir mūsų žemdirbiams, nei prarasti šimtus ar tūkstančius gyvybių teroristiniuose karuose.

Turime taip pat suprasti, kad pabėgėlių ir terorizmo krizės pasekmės Europoje gali būti daug gilesnės ir skausmingesnės nei vien tik klausimų, susijusių su terorizmo prevencija ar pabėgėlių integravimu, sprendimas.

„Pabėgėlių krizė“ ir ją lydinti terorizmo banga dar labiau radikalizuos Europos politiką, kurioje to ryškių požymių matėsi jau po ekonominės krizės, dar iki dabartinės pabėgėlių ir terorizmo krizės pradžios (prisiminkime vien tik Graikijos „Syriza“ iškilimą). Švedijoje šiuo metu populiariausia partija tapo antieuropietiška, antiimigrantinė „Švedų Demokratų partija“.

Europos politikos radikalizacija gali labai stipriai pakirsti jos solidarumo pagrindus, nes radikalizacijos pagrindiniu šūkiu bus daugelio politikų renacionalizacija, susigrąžinant jų svertus iš Briuselio atgal į nacionalines sostines. To lemtas europinio solidarumo mažėjimas Europoje yra didžiausia geopolitinė grėsmė Lietuvai, nes būtent tokio posūkio ir tikisi Putinas, remiantis visus Europos nacionalistinius antieuropietiškus judėjimus.

Esame didelių iššūkių akivaizdoje. Yra neišvengiamų dalykų, kuriuos reikia priimti, nesislepiant nuo realybės – Lietuva stiprins savo saugumą ir mokysis iš Izraelio kaip gintis nuo terorizmo pavojaus kasdieniame gyvenime, tačiau jeigu Europa neras būdų kaip greitai sumažinti pabėgėlių srautų, Lietuva priims pabėgėlius, jų bus ne vienas tūkstantis ir mums geriau iš karto užsibrėžti bent kelių metų projekciją nei kiekvieną kartą ginčytis iš naujo.

Yra dalykų, kurių Europoje tokios krizės akivaizdoje būtina išvengti – tai solidarumo krizės gilėjimo, ir Lietuva turi ištaisyti klaidas, kurias, prasidėjus pabėgėlių krizei, padarė. Mes esame ir būsime solidarūs. Lietuvai didžiausią geopolitinę grėsmę gali sukelti ne keli tūkstančiai pabėgėlių, o Europa, atsisakanti solidarumo doktrinos, radikalioms politinėms nuotaikoms pasiduodanti Europa, Britanijos išstojimo sulaukianti Europa.

Yra dalykų, kurių Lietuva neišspręs ir kurie nuo Lietuvos nepriklauso, tačiau nerimą keliančių procesų akivaizdoje turime demonstruoti aiškią pamatinę nuostatą – Lietuva dėl savo geopolitinio saugumo yra gyvybiškai suinteresuota stipria ir vieninga Europos Sąjunga, jos gebėjimu veikti solidariai, nesiskaldant, nepasiduodant radikalizacijai ir nesifragmentuojant. Tokią nuostatą laikykime pačia svarbiausia, net jei jos įgyvendinimui Lietuvai reikės priimti skausmingų sprendimų.