Mūsų žiniasklaidos (pavyzdžiui, didžiausio žinių portalo) produktyvumas (ypač žinių apie Ukrainą kiekybe) pralenkia net CNN. Bėda ta, kad Ukrainoje nėra nei vieno jos žurnalisto.

Kaip tik tokiame profesionalumo kontekste siūlau suprasti Andriaus Užkalnio ir Andriaus Tapino populiarumą ir įtaką. Vienas jų – nepraustaburnis chamas, kurio, beje, niekada neskaitau, tad negaliu ir komentuoti (tačiau nėra taip, kad nesu bandęs: esu, bėda ta, kad praleidus bent minutę jo virtualioje draugijoje, mane supykina). Kitas – neoliberalus moralistas (tie, kas turi nors kiek košės galvoje, suvokia, kaip komiškai skamba šis žodžių junginys).

Mūsų moralistas žavus tuo, kad, panašiai kaip nepraustaburnis, net nepretenduoja būti neutralus ir objektyvus (priešingai nei šalta kaip ledas Rūta Miliūtė). Tiesiai šviesiai rėžia, kad yra prieš kairiuosius, prieš socialdemokratus, tad savo žurnalistine pareiga laiko šviesti Lietuvos politinę tautą: už gražesnį rytojų, už stipresnį ir skaidresnį verslą, už „naująja“ viešąja vadyba besivadovaujantį viešąjį administravimą, už jos viršūnėje besipuikuojančius Remigijų Šimašių, Andrių Kubilių ir kitus konservatyvius rinkos fundamentalistus.

Andriaus Tapinas kaltina socialdemokratus skandalais, tačiau nepateikia nei vieno rimto argumento ar įrodymo, kad šie skandalai iš tikrųjų turi nors kokį pagrindą.
Andrius Bielskis

Moralistui Tapinui netrūksta verslininkui būdingo žavesio, ryši jis spalvingą kaklaraištį ir dėvi madingus batus, o baigia kiekvieną savo šmaikštų moralą haikų posmeliu. Andrius Tapinas – lyg įstabioji Dogvilio Greisė, nužengusi į mūsų pilką provinciją tiesiai iš pinigų kartos dangaus.
Bėda ta, kad jo žurnalistinė misija – „jo skaidrumas“ – baigiasi tarnyste Lietuvos nacionalinėje televizijoje, kuri, šiaip jau, turėtų būti neutrali ir objektyvi. Bet mūsų nacionalinio transliuotojo objektyvumas pasireiškia kaip tik tuo, kad tarnauja ne šiaip, kaip pasakytų Karlas Marksas, biurgeriškai valstybei, bet vienai jos daliai – įvairiausio plauko konservatoriams – nuo šeimos vertybių sergėtojų iki rinkos fundamentalistų.

Tarkime, kada jūs paskutinį kartą matėte kairįjį intelektualą ar komentatorių LTV argumentuotai kritikuojantį egzistuojančią sistemą, pavyzdžiui, karo retoriką, baimės politiką, piliečių demokratijos galių siaurinimą, panelės (taip, būtent panelės, čia ne klaida) Dalios Grybauskaitės telefoninę teisę ir žiniasklaidos kontrolę? Tačiau štai konservatyvių – pradedant „Veido“, „Valstybės“ žurnalistais bei redaktoriais ir baigiant laisvarininkinkais iš LLRI ar TSPMI – šnekančių galvų žiniasklaidoje nors vežimu vežk.

Nenuostabu, kad, pavyzdžiui, Edmundo Jakilaičio laidoje apie švietimo sistemą ir aukštąjį mokslą savo sąmojų laido kas tik nori – stambūs verslininkai, universitetų ir kolegijų rektoriai, – bet ne akademikai, intelektualai ar dėstytojai, t. y. žmonės, kurie pirmiausia ir kuria mokslą ir studijas.

Bet grįžkime prie Lietuvos žurnalistų Greisės – Andriaus Tapino. Jis kaltina socialdemokratus skandalais, tačiau nepateikia nei vieno rimto argumento ar įrodymo, kad šie skandalai iš tikrųjų turi nors kokį pagrindą. O kam, juk jis nėra tiriamasis žurnalistas (palaukite kas kas, o su kuo tai valgoma?), bet savo nuomonių, impresijų ir pokštų svaidytojas, kuris, tiesa, per pastaruosius kelis metus buvo priverstas daug rašyti, todėl išmoko kaip sukalti šmaikštų tekstą. Jis nuogąstauja, kad Lietuvos švietimo sistema yra „visiškame chaose ir neviltyje“, tačiau nutyli, kas pirmiausia yra šio chaoso kaltininkai.

Kada jūs paskutinį kartą matėte kairįjį intelektualą ar komentatorių LTV argumentuotai kritikuojantį egzistuojančią sistemą, pavyzdžiui, karo retoriką, baimės politiką, piliečių demokratijos galių siaurinimą, panelės (taip, būtent panelės, čia ne klaida) Dalios Grybauskaitės telefoninę teisę ir žiniasklaidos kontrolę?
Andrius Bielskis

(Tapino gerbėjams primenu, kad aukštąjį mokslą naikino ne šiandien valdžioje esantys socialdemokratai, kurie, tiesa, kol kas daug nepadarė, kad būtų atitaisytos klaidos, bet liberalų ministras, kuris prisidengęs „aukštojo mokslo kokybės“ figos lapu atidavė universitetus, institutus ir fundamentaliuosius mokslus nematomai rinkos rankai – abiturientų madoms, kurios, o ne objektyvūs mokslininkų pasiekimai (ar jų impotencija), šiandien lemia, kokios mokslų disciplinos išliks, o kokios bus uždarytos. Laisvarinkininkų aukštojo mokslo reforma ne tik nepagerino mokslo ir švietimo kokybės, bet ją dar ir pablogino. Jei netikite, pasikalbėkite apie tai su bet kokiu sąžiningu profesoriumi ar dėstytoju dirbančiu Lietuvos universitete, ypač paklauskite tų, kurie yra matę ir žino Vakarų Europos universitetų patirtį.)

Kalbėkimės toliau. Andrius Tapinas savo „Facebook“ paskyroje šaiposi iš Algirdo Butkevičiaus anglų kalbos net nesuvokdamas, kad taip bloškia save į žemiausią trolinimo lygį. Teigia esąs už tai, jog Lietuvoje būtų stipri skandinaviška socialdemokratija, bet pats suka nuvalkiotą – iš esmės tėvelio Lansbergio raganų medžioklės įkarštyje pradėtą – plokštelę apie tai, kad LSDP yra tie patys komunistai („pirmininkas: 23 procentai. Tai tikrai mus taip liaudis myli? Prezidiumas: Taip, sekret...tai yra, pirmininke“). Jis pateikia savo išgalvotą pasakojimą apie tai, kas kalbama LSDP Prezidiume ir, priėmęs jį kaip įrodymą, užbaigia ironišku „kaip nesižavėti tokia įkvepiančia partijos drąsa?“

Pasakysite, kad toks yra politinio komentaro žanras. Taip, komentare yra leidžiama daugiau nei analitiniame žurnalistiniame straipsnyje. Bet imkite ir paskaitykite „New York Times“, „Die Zeit“ ar „The Guardian“ komentarus ir palyginkite juos su Tapino rašliavomis (apie nepraustaburnį chamą apskritai neverta kalbėti, nes pastarasis už tokius savo tekstus kitą dieną būtų ištrenktas net ir iš bulvarinio „The Sun“). Skirtumas kaip diena ir naktis.

Ką tai sako apie mūsų žurnalistiką? Pirmiausia, visišką jos subulvarėjimą. Skirties tarp dienraščio ir tabloido, tarp rimtų dienraščių (nesvarbu, internetinių ar spausdintų) ir geltonosios žiniasklaidos, nebeliko. Galbūt jos Lietuvoje niekada ir nebuvo. Jei skaitydamas žinias apie naują valstybės biudžetą niekaip negali nematyti apnuogintų moterų krūtų, žinok, kad bulvarinė žiniasklaida laimėjo.

Antra, Lietuvoje taip ir nesusiformavo nei tiriamoji žurnalistika, nei argumentais grįstas politinis komentavimas. Žinoma, tai nereiškia, kad jo iš vis nėra ar kad nėra puikių savo darbą mylinčių profesionalių tiriamųjų žurnalistų. Tai egzistuoja, tačiau nei argumentuoti komentarai, nei tiriamoji žurnalistika nediktuoja žurnalistikos madų. Ne, madas diktuoja mūsų neoliberalus moralistas ir jo šmaikšti žurnalistinė retorika.