Atakos prieš „Charlie Hebdo“ paskatino kalbas apie žodžio laisvę, dabar Prancūzijos žiniasklaida skelbia, kad „šįkart tai reiškia karą“. Tad kokių veiksmų gali imtis Paryžius ir ką išties reiškia Prancūzijos prezidento Francois Hollande‘o pažadas, kad teroristai sulauks negailestingo atsako?
Pasitvirtino baisiausias scenarijus
Gruodžio 18-oji, penktadienio vakaras. Likus savaitei iki Kalėdų žmonės karštligiškai stumdosi parduotuvėse, pilni barai klegančio jaunimo jau švenčia.
Staiga į barų, kavinių ir restoranų langus pasipila lengvai po žieminiais teroristų paltais paslepiamų „Kalašnikovų“ paleistos kulkos. Didžiausiame miesto prekybos centre susisprogdina mirtininkas, panikos apimti žmonės pasipila į lauką pirmiausiai pro pagrindinius išėjimus – ten jų laukia dar du mirtininkai.
Dabar jau aišku, kad tai – ne šiaip siaubo filmą primenantis vaizdas. Dar prieš dešimt metų akademinėje aplinkoje su anti terorizmo ekspertu ir dėstytoju iš Kanados teko studijuoti tokį scenarijų ir diskutuoti, kokių veiksmų gali imtis užpulta šalis. Tiesiog proto mankšta, kuri tuo metu buvo aktuali 2005-ųjų liepos teroro atakų Londone.
Net po Rugsėjo 11-osios atakų toks scenarijus atrodė sunkiai įsivaizduojamas: reikėtų milžiniškos teroristų koordinacijos, neįtikėtinos jų sėkmės išpuolių planavimo, apsirūpinimo ginklais ir įvykdymo fazėse, ir atvirkščiai – žvalgybos klaidų virtinės arba nepakankamo pasiruošimo tokio masto išpuoliams.
Aprašyta teroro išpuolio situacija – tik vienas galimų scenarijų, apie kuriuos jau nesyk perspėjo antiterorizmo ekspertai. Yra ir baisesnių, kuriose panaudojami dar galingesnė, „nešvari bomba“ – sprogmenys su radioaktyviosiomis medžiagomis.
Atakai parenkamas didelis Vakarų šalies miestas – gali būti ir Londonas, gali būti ir Berlynas ar Varšuva. O galėtų būti ir Vilnius. Kodėl ne? Priežasčių rasti galima daug, kodėl ne. Bet lygiai taip pat, kaip parodė išpuoliai Paryžiuje, visuomet lieka beprotiška sunkiai tikėtino įvykio tikimybė. Na juk negali pas mus taip nutikti, tiesa?
Imsis atsakomųjų veiksmų
Kadangi tokie scenarijai jau nesyk studijuoti, o atakai įvykus ir pasauliui dar neatsigavus po šoko jau galima svarstyti tolimesnius užpultosios šalies veiksmus. Jie bus logiški ir prognozuojami.
Ir tai pernelyg neguodžia, turint omeny ypač gerai organizuotą, koordinuotą išpuolių seriją Paryžiuje. Teroristai ne tik sugebėjo išvengti galingos ir juos medžiojančios Prancūzijos žvalgybos akių, bet ir nuspėjo pareigūnų reakciją. Policija tokiais atvejais elgiasi standartiškai: skuba atvykti į įvykio vietą, apsaugoti žmones, kuo greičiau sužinoti visą įmanomą informaciją ir neutralizuoti grėsmę.
Jei teroristai turi įkaitų – su jais vyksta derybos, jei teroristai žudo įkaitus – vyksta specialiųjų pajėgų šturmas. Taip buvo ir šį sykį – teroristams ėmus žudyti įkaitus surengtas šturmas, bet jam jau buvo pasiruošta – išžudyta apie šimtas įkaitų, o prieš pareigūnų akis savižudžiai susisprogdino.
Akivaizdu, kad teroristai prognozavo tokią policijos reakciją ir pasiekė savo tikslą – sukelti paniką, išžudyti kuo daugiau žmonių, tai galima tik įsivaizduoti, kokios platesnės reakcijos jie tiksi.
Šios detalės parodo ne tik teroristų pasiruošimo lygį, bet ir savotišką jų mokymosi kreivę. Nedidelė, vos 8 gerai parengtų teroristų grupelė gali nužudyti kelis šimtus žmonių ir sukelti chaosą visoje šalyje. Ne pirmą ir, sprendžiant pagal efektyvumą, matyt, ne paskutinį kartą.
Juk verta priminti, kad tai nėra pirmasis panašus išpuolis. Prisipažinkime – mes, europiečiai ar tiesiog Vakarų šalių žmonės apie tokio masto terorą pagalvojame tik tuomet, kai jis paliečia mus iš arti. Bet net ir tada sugebame pamiršti ir teroro grėsmę šalia pat tiesiog psichologiškai blokuoti – „tai neįmanoma“.
O kai tokie išpuoliai įvyksta toli, pavyzdžiui 2013-ųjų koordinuotos atakos Nairobio prekybos centre, visa tai dar greičiau pasimiršta ir sukelia ciniškų kalbų apie „žioplus afrikiečius“, nevykusias jų saugumo tarnybas. Panašios kalbos skambėjo ir 2008 m. Indijoje, kai surengtos koordinuotos atakos.
Dabar teroristams pražudžius per pusantro šimto žmonių vienos galingiausių valstybių sostinėje galima tikėtis, kad įsiutusi Prancūzija sieks keršto. Tik kaip ir prieš ką tą kerštą vykdyti?
Akivaizdu, kad ir taip spaudžiamų Prancūzijos žvalgybų tarnybų laukia bemiegės naktys ir jau dabar bandoma ne tik nustatyti atakų kaltininkus, rasti jų bendrininkus, bet ir užkirsti kelią panašiems išpuoliams.
O tokių išties gali būti daugiau – įkvėpti teroristų sėkmės Paryžiuje smogti gali ir kituose Prancūzijos bei kitų Europos šalių miestuose greičiausiai įsikūrę, gal net gimę ir užaugę bei savo valandos laukiantys fanatikai. Tad pirmosios dienos, savaitės ar net mėnesiai po atakų Paryžiuje bus pažymėti ne tik gedulu, istorijomis apie žuvusius bei išsigelbėjusius, bet ir areštų banga. Purtys, kratys namus, jei reikės – šturmuos ir sems visus nors kiek įtartinus ar ryšių turinčius asmenis.
Daugelis su įvairiomis teroristinės organizacijomis siejami asmenys ir taip yra sekami, tačiau visų sekti nuolatos ribotas galimybes turinčios žvalgybos tarnybos tiesiog negali.
Juo labiau, kad dabar neabejotinai pasipils kalbos apie Europą užplūdusių pabėgėlių sukeltas pasekmes. Juk viena iš įtariamų grupuočių – „Islamo valstybė“ jau nesyk skelbė, kad kartu su pabėgėliais ir migrantais į Europą prasmuko tūkstančiai būsimųjų mirtininkų.
Kita erdvė Prancūzijos žvalgybos tarnybų veiksmams greičiausiai taps teritorijos, kuriose gyvena, mokosi, kaunasi ir savo išpuolius planuoja teroristai, jų lyderiai.
Jau artimiausiu metu galima tikėtis suaktyvėjusios Prancūzijos aviacijos antskrydžių bei specialiųjų pajėgų reidų ten, kur kadaise buvo itin stipri prancūzų įtaka – Sirijoje. Būtent čia yra stipriausi „Islamo valstybės“ bastionai.
Islamistai įvilios į spąstus?
Vis dėlto, kaip rodo patirtis, per kelerius metus JAV vadovaujamai koalicijai nepavyko įveikti „Islamo valstybės“, neutralizuoti jų lyderių. To nepavyksta ir Rusijai, kuri, tiesa, labiau taikosi ne į „Islamo valstybę“, o į nuosaikius sukilėlius.
Be to, „Islamo valstybė“, kaip kadaise ir „Al Qaeda“ jau išplitusi po pasaulį ne tik kaip karinė jėga, bet ir kaip idėja, vėliava, po kuria vienijasi paklaikę fanatikai, keršto ar islamo vardu skerdžiantys nekaltus žmones. Galiausiai lieka tikimybė, kad išpuolį suorganizavo grupelė, kuri tik siekia pripažinimo, žinomumo, tokio, kaip „Islamo valstybė“ arba tokiu iškrypusiu būdu siekia pastarosios palankumo.
Todėl lengvo, chirurgiškai tikslaus recepto Prancūzija tiesiog neturi – bet ir kitos išeities nėra. Prancūzija privalės smogti, nors ir žino, kad nėra nei pakankamai išteklių, nei tikimybės, kad greitai pavyks sunaikinti visus fanatikus. Greičiausiai matysime, kaip Prancūzija įsitraukia į ne vienerių metų nuožmias kovas.
Taip pat galima tikėtis, kad iš Paryžiaus nuskambės prašymai dėl paramos iš sąjungininkų NATO, kitaip sakant aktyvuoti 4-ąjį Vašingtono sutarties straipsnį. Po Rugsėjo 11-osios išpuolių NATO aktyvavo 5-ąjį straipsnį, kas vėliau įtraukė visą Aljansą į ilgą, brangią ir žiūrint į dabartinę situaciją – ne visus tikslus pasiekusią operaciją Afganistane.
Kur gali įsitraukti ir įtraukti Prancūzijos veiksmai, dar anksti spręsti, tačiau galima priminti, jog jei išties išpuolius Paryžiuje organizavo „Islamo valstybė“, vienas šios grupuotės tikslų – apokaliptinio masto karas su Vakarais.
„Islamo valstybė“ sugebėjusi susikurti ir sustiprėti ten, kur klydo ar savo abejingumą bei ryžtingumą rodė Vakarų šalys neslepia siekianti kalifato sukūrimo.
Tad išpuoliai Paryžiuje gali būti tik jaukas ir bandymas įvelti Prancūziją bei daugiau Vakarų šalių į konfliktą, kurio be didesnio ryžto, išlaidų ir nusiteikimo negailestingai kovai negalima laimėti.
Kita vertus nereagavimas būtų klaida – „Islamo valstybei“ tikrai įspūdžio nepadarys milijoninės už rankų susikibusių žmonių minios Paryžiuje, laikančios užrašus „mes nebijome“. Šiuo atveju islamistams atsukti kitą žandą prilygtų savižudiškam veiksmui. Tad esame įstumti į padėtį, kurioje vienintelė išeitis yra karas. Karas, kurio Europa negali pralaimėti.