V. Laučius: ES politika prieštarauja pačios Europos interesams

Apie tariamą Europos Sąjungos humanizmą, Angelos Merkel politinį hara-kiri bei „verkiu, vadinasi esu“ tipo liberalizmą su politikos apžvalgininku Valdimiru Laučiumi kalbėjosi Algirdas Kazlauskas.

– Sirijos pilietinis karas vyksta jau penktus metus. Ilgą laiką Europos Sąjunga (ES) gan abejingai žiūrėjo į ten vykdomus nusikaltimus žmogiškumui. Šią vasarą, kai žmonės nuo nepaliaujamo Basharo al-Assado teroro ėmė masiškai bėgti Europon, ES vadovai iš abejingų stebėtojų virto humanistais, kviečiančiais visus nuskriaustuosius pas save. Kaip galima būtų paaiškinti šį virsmą?

– Manau, ES niekada nebuvo visiškai abejinga stebėtoja. Kita vertus, ji visada išpažino tam tikrą humanizmo atmainą. Šiuo atžvilgiu niekas nepakito: ji išlieka savitai humanistinė ir pacifistinė, nesistengdama daryti realios įtakos konfliktiniams regionams Magribe ir Artimuosiuose Rytuose.

Problemų sprendimas šiuose regionuose reikalautų geopolitinio mąstymo ir jėgos naudojimo, verstų vadovautis ne tik gražiais idealais, bet ir realistiniais galios politikos orientyrais. Tačiau kairuoliško pacifizmo ir abstraktaus humanizmo persmelkta ES apsimeta gyvenanti pasaulyje, kuriame galima apsieiti be geopolitikos, praktinės išminties ir kariuomenių, kitaip tariant – be stuburo, raumenų ir galvos, tik su labai jautria širdimi, plakančia teletabių šokio ritmu.

ES gali toliau miegoti ramia sąžine ir sapnuoti savo humanistinius sapnus, nes ne ji sukėlė visa tai, kas vyksta Libijoje, Sirijoje, Afganistane, Irake. Negalima kaltinti ES dėl to, kad tose šalyse liejasi kraujas, o daugelis žmonių gyvena sunkiai pakeliamomis sąlygomis. Atsakomybė pirmiausiai tenka minėtų islamo kraštų visuomenėms, pasirinkusioms prievartos, žiaurumo, nepagarbos asmens gyvybei ir orumui kelią, nesugebančioms užtikrinti tvarios taikos ir gerovės, kurti, o ne griauti civilizaciją.

ES politikos problema yra ta, kad ji senokai tapo abejinga arba net priešiška pačios Europos interesams. Ji kryptingai slopina europiečių savisaugos instinktą ir Vakarų civilizacijos pranašumo ideologiją, be kurios mūsų civilizacijos pagrindai virsta beveik nebelankomo muziejaus apdulkėjusiais eksponatais.

Vladimiras Laučius

ES politikos problema yra toli gražu ne ta, kad ji abejingai anksčiau kažin ko nenuveikė dėl Azijos ir Afrikos, o dabar humanistiškai kažin ką jau veikia dėl nuskriaustųjų. ES politikos problema yra ta, kad ji senokai tapo abejinga arba net priešiška pačios Europos interesams. Trumpai ir paprastai tariant, ji kryptingai slopina europiečių savisaugos instinktą ir Vakarų civilizacijos pranašumo ideologiją, be kurios mūsų civilizacijos pagrindai virsta beveik nebelankomo muziejaus apdulkėjusiais eksponatais.

– ES koridoriuose apie priverstines migrantų kvotas kalbama kaip apie vienintelį būdą spręsti krizę. Vis dėlto, daugelis giliai suvokia, jog tai neišspręs problemos – potencialių migrantų yra pilnas pasaulis – tačiau bijo ištarti: „karalius nuogas“. Kodėl?

– Iš tikrųjų yra sunku atsakyti į klausimą, kodėl Angelos Merkel retorika ir politika yra būtent tokia, o ne kitokia. Tuo stebisi ne tik didelė Vakarų pasaulio dalis, bet ir pačios Merkel bendražygiai Vokietijos krikščionių demokratų partijoje. Kodėl ji staiga pasuko šio naivaus humanizmo keliu, pati išsižadėdama savo anksčiau sakytų žodžių, jog multikultūralizmas nepasiteisino, kol kas galime tik spėlioti.

Iš esmės, Merkel dabar tapo dar aršesne multikultūralizmo advokate, nei jos partijos oponentai socialdemokratai, nes ji pamynė daugelio savo partijos rinkėjų pasaulėžiūros nuostatas. Dabar matome padarinius – jos populiarumas Vokietijoje gan smarkiai smunka, tuo metu jos bendražygio, Krikščionių socialinės sąjungos vadovo Horsto Seehoferio reitingai pakilo net kelis kartus. Tai yra ženklas, jog nemaža dalis krikščionių demokratų ir buvusių Merkel simpatikų situaciją mato visai kitaip, nei pati Merkel.

Kodėl ji taip elgiasi? Esama įvairių versijų. Vieni teigia, jog taip mėginama spręsti demografinę problemą Vokietijoje ir visoje Europoje. Galbūt taip bandoma užkirsti kelią į nuosmukį, kurį Vokietijai pranašauja Stratforo smegenų centras. Šio ekspertai teigia, kad po dešimtmečio Vokietijos galia ir įtaka šiek tiek smuks, o antai Lenkijos didės.

Kiti kalba, kad Merkel apskritai vadovaujasi ne tiek racionalia strategija, kiek emocijomis ir savo kartos pasaulėjauta – kartos, kuriai būdingi psichologiniai kompleksai dėl Vokietijos vaidmens Antrajame pasauliniame kare ir gėlių vaikų mąstyseną primenantis naivuoliškas idealizmas.

– Prieš mėnesį kitą Lietuvos viešoje erdvėje vyko įnirtingos žodinės kovos tarp migrantų kvotų šalininkų bei į jas skeptiškai žiūrinčių žmonių. Vienas svarbiausių argumentų ginant migrantų teises keliauti kur nori, tapo krikščioniška atjauta vargstančiam. Įdomu tai, jog jį labiausiai pamėgo kitose diskusijose krikščionybę koneveikiantys veikėjai. Kaip tai paaiškinti?

– Užjaučia ne valstybė, o žmogus. Krikščionybė yra ne valstybinė religija, ne politiniam gyvenimui skirtas „įstatymas“, kaip islamas ar judaizmas, o visiškai apolitiškas santykis su Dievu ir savo artimu. Iš Naujojo Testamento neplaukia jokia politinė santvarka, ideologija ar politinių veiksmų logika, kaip antai „priimkime visus nelegalius migrantus“. Labdara, savanoriška pagalba vargstantiesiems – gražu ir sveikintina, bet labdara užsiima ne valstybės, o žmonės – paskiri individai, tikinčiųjų bendruomenės ar labdaringos organizacijos. Todėl tie, kurie mėgsta savo ideologijai ir politikai lipdyti „krikščioniškumo“ ženklą, paprasčiausiai nesuvokia autentiško krikščionybės ir politikos santykio arba sąmoningai jį iškraipo.

Politikos esmę gerai paaiškina draugo ir priešo, saviškių ir svetimųjų skirtis. Kai visuomenė depolitizuojasi, saviškių ir svetimųjų skirtis joje nyksta. Europos Sąjunga ją net naikina ideologiškai ir kryptingai. O kai išnyksta arba yra išnaikinama saviškių ir svetimųjų skirtis, svetimieji įgyja didžiulį politinį pranašumą. Ir tai dar plačiau atveria duris Europos islamizacijai.

Vladimiras Laučius

Šiuolaikiniai socialistai ir kairieji (žmogaus ir gyvūno teisių) liberalai, kitaip nei jų idėjiniai protėviai prieš 100–130 metų, yra ne karingi romantikai, socialinio teisingumo riteriai, o suglebę sentimentalūs aikčiotojai. Jų moto – „man skauda dėl kitų, aš užjaučiu, verkiu, kūkčioju, vadinasi – egzistuoju“. Jie – kaip tie verkiantys netradicinės emocinės orientacijos šauktiniai – „verktiniai“ iš praėjusios vasaros nuotraukų. Jų kairuoliškas sentimentalizmas ir yra ta politinė pasaulėjauta, apie kurią jūs klausiate. Jiems atrodo, kad tai panašu į krikščionišką artimo meilę, bet iš tikrųjų tai tėra kairiojo liberalizmo psichozė.

– Beje, tarp tokių žmonių yra nemažai tokių, kurie vieną savaitę piktinasi moterų ir seksualinių mažumų teisių padėtimi, o jau kitą – agituoja už musulmonų pabėgėlių atvežimą. Nors, kaip žinia, islamas yra tarp tų pasaulio kultūrų, kuriose itin sunkiai vystosi moterų bei seksualinių mažumų emancipacija. Kaip kairiesiems pavyksta suderinti šiuos du, atrodo, visai nederančius aspektus?

– Antai Belgijoje yra labai didelė vietos musulmonų bendruomenė, kuri daugiausia iki šiol balsuodavo už idėjinius kairiuosius liberalus. Šie tikisi ir imigrantų, ir seksualinių mažumų, ir feminisčių bei kitų smagių žmonių, kuriuos musulmonai kitomis aplinkybėmis turbūt draugiškai apmėtytų akmenimis, paramos. Kaip pavyksta šiuos dalykus suderinti? Manau, Europos musulmonai į jiems itin palankius kairiuosius žiūri kaip į naudingus idiotus, su kuriais vėliau bus galima nebesiskaityti. O ką apie tai galvoja kairieji žmogaus teisių propaguotojai – sunku pasakyti. Juos gali ištikti asmenybės susidvejinimo liga.

– Mums, europiečiams, atjauta kenčiantiems yra beveik natūralus jausmas. Todėl keista, jog Persų įlankos šalys atsisakė priimti didesnį pabėgėlių kiekį, nors kultūriškai tarpusavyje yra labai artimi. Ar nėra taip, jog tų šalių elitas žmonių nelaimę bando paversti politine priemone islamizuoti Europą?

– Panašu į tai. Vakarų civiliazacija pastaraisiais dešimtmečiais išgyvena galingą depolitizacijos vajų. Savo ruožtu politikos esmę gerai paaiškina draugo ir priešo, saviškių ir svetimųjų skirtis. Kai visuomenė depolitizuojasi, saviškių ir svetimųjų skirtis joje nyksta. Europos Sąjunga ją net naikina ideologiškai ir kryptingai. O kai išnyksta arba yra išnaikinama saviškių ir svetimųjų skirtis, svetimieji įgyja didžiulį politinį pranašumą. Ir tai dar plačiau atveria duris Europos islamizacijai. Islamo pasauliui net nebereikia labai stengtis: auka pati save parklupdo ir supančioja politinio korektiškumo pančiais.

– Savo straipsniuose esate rašęs, jog kol kas ES išskirtinai užsiima techninių problemų sprendimu ir vengia rimtų politinių dilemų, kuriose būtinas ne techninis, o politinis sprendimas. Vis dėlto, jei pasvarstytume hipotetiškai, kas turėtų nutikti, jog Europos Sąjunga iš šiandieninės biurokratinės įstaigos taptų politiniu dariniu?

– Ji turėtų įsisteigti iš naujo – kitais pagrindais nei gyvavo iki šiol. Dabartiniu savo pavidalu Europos Sąjunga, manau, neturi politinės ateities.

Interviu buvo darytas dar prieš Paryžiaus teroro aktus.