V. Dumbliauskas. Putinui reikės vis naujų nedidelių ir sėkmingų karų

Prasidėjo antrasis mėnuo, kai Rusija įsitraukė į karą Sirijoje ir nuolat bombarduoja, jos žodžiais, teroristų pozicijas. Kokie tokio kariavimo rezultatai ir kokia tolesnė šios Vladimiro Putino avantiūros raida?

Įsiveldamas į karą Sirijoje V. Putinas sušvelnina nepilnavertiškumo kompleksą, kuris kamuoja ne tik jį patį bei jo aplinkos žmones, bet ir nemažą rusų visuomenės dalį. Tai – noras, kad Rusija būtų lygiavertė supervalstybė JAV, kokia buvo Sovietų Sąjunga. Šis kompleksas neleidžia blaiviai suvokti, kad Rusija jau niekada neprilygs JAV nei ekonomiškai, nei technologiškai, nei kariškai. Tačiau dabar, kol amerikiečiai dar yra pasimetę nuo tokio įžūlaus Rusijos elgesio, ir pats V. Putinas, ir jo gerbėjai gali pasijusti lygiaverčiais Amerikai žaidėjais.

Kitas rezultatas – pradėjusi bombardavimus, Rusija išsikovojo vietą prie derybų dėl Sirijos ateities stalo. Dar daugiau – V. Putinas pareikalavo, kad šiose derybose dalyvautų Iranas, kuris yra Basharo al-Assado režimo rėmėjas, ir kiti derybų dalyviai su tuo klusniai sutiko. Akiplėšiškai įsijungdama į Sirijos pilietinį karą, Rusija įveikė savo izoliaciją, atsiradusią dėl jos veiksmų Ukrainoje. Be Rusijos dalyvavimo Sirijos klausimas jau negali būti sprendžiamas, ir taip V. Putinas rusams rodo, kad jo dėka jų šalis vėl tapo svarbi pasaulio politikoje.

Dar vienas rezultatas – siekdamas išsaugoti B. al-Assado režimą, V. Putinas pasiekė pergalę prieš Baracką Obamą. Pastarasis kartojo, kad B. al-Assadas turi pasitraukti iš valdžios. Rusijos prezidentas pasakė, kad B. al-Assadas turi likti. Kas laimėjo?

V. Putinas pasiekė pergalę prieš B. Obamą ir kitu aspektu – jis įrodė, kad nepalieka savo sąjungininkų. Tuo tarpu B. Obama dabar yra kaltinamas, kad paliko nelaimėje tuos, kuriems žadėjo pagalbą, – Sirijos opoziciją, kurią dabar bombarduoja rusai. JAV prezidentas niekada nenorėjo kištis į konfliktą Sirijoje nuo pat jo pradžios 2011 m., tačiau šis konfliktas eilinį kartą įrodo, kad galios santykiuose tuštumos būti negali – rusai užpildė galios vakuumą, atsiradusį dėl amerikiečių nenoro dalyvauti.

Kuo tai pasibaigs, nėra aišku. Amerikos administracija greičiausiai tikisi, kad rusai Sirijoje patys nusisuks sprandą, nors nemaža amerikiečių analitikų dalis mano, kad atsisakyti savo vaidmens šiame regione ir palikti konfliktą savieigai yra Amerikos klaida.

Rusiškų bombų rezultatas yra ir didėjantis pabėgėlių srautas. Jau surinkta daugybė įrodymų, kad Rusijos aviacija tikslingai bombarduoja ne tik karinius Sirijos opozicijos objektus, bet ir gyvenamuosius kvartalus, ligonines. Skelbiama, kad dėl rusų bombardavimų pabėgėliais tapo dar šimtas dvidešimt tūkstančių žmonių.

Per rusiškų bombų mėnesį pasaulis įsitikino, kad V. Putinas nekariauja ir nesiruošia kariauti su „Islamo valstybe“. Jo tikslas – ne taika ir stabilumas, o karas ir chaosas. Analitikai jau kalba apie tai, kad siekdamas sukelti naftos kainas, nuo kurių priklauso Rusijos biudžetas, V. Putinas stengsis karą Sirijoje išplėsti į Saudo Arabiją, kuri yra viena svarbiausių naftos tiekėjų.

Kalbama ir apie tai, kad V.Putinas stengsis į karą įtraukti ir Izraelį, po ko Artimieji Rytai virstų tikrų tikriausiu pragaru. Kuo daugiau sumaišties, tuo V. Putinui geriau, nes taip jis galės Vakarams siūlyti savo, kaip taikdario paslaugas.

Vis dėlto svarbiausias V. Putino tikslas – išsaugoti savo valdžią, savo populiarumą rusų akyse. Kadangi naftos dolerių stipriai sumažėjo, kaip kompensacija rusams buvo numestas Krymas, paskui Donbasas. Kai kovoje su Ukrainos „fašistais“ neliko kuo pasigirti, prie televizorių sėdintiems rusams buvo pateikta šventa Rusijos kova Sirijoje su pasauliniu terorizmu.

Štai čia mes turime suvokti, kad pradėjęs savo valdžią grįsti sėkmingu karu su Rusiją neva puolančiais priešais – amerikiečiais, ukrainiečiais, islamo teroristais, V. Putinas sustoti jau negali. Kaip negali sustoti dviratininkas, nes sustojęs jis nukris nuo dviračio. Todėl V. Putinui reikės vis naujų ir naujų, nedidelių ir sėkmingų karų, nes be jų iškart pasimatys, kad jis, kaip karalius, yra nuogas. Tai yra pasimatys, kad visą jo pirmųjų kadencijų valdymo sėkmę lėmė tik aukštos naftos kainos.

Karas V. Putinui liko vienintelė jo valdžios pateisinimo priemonė, tačiau demokratinių šalių lyderiai kol kas akivaizdžiai nepajėgia sutramdyti šio KGB papulkininkio karinių avantiūrų.