Visada gerbiau K. Starkevičių kaip aktyvų politiką ir įdomų žmogų, tačiau šis rašinėlis labiau primena „Komunizmo vėliavos“ stilių, nei solidaus politiko samprotavimus.
Jaunesnės kartos skaitytojams priminsiu, kad laikraštis „Komunizmo vėliava“ sovietų laikais buvo Tarybų sąjungos komunistų partijos Kauno rajono komiteto organas.
Visų tokių laikraštukų paskirtis buvo skleisti melagingą informaciją, kiršinti žmones ir demaskuoti „liaudies priešus“.
„Komunizmo vėliavos“ redaktore yra dirbusi ir Nijolė Grinevičiūtė – dabartinė Seimo nario konservatoriaus K. Starkevičiaus padėjėja viešiesiems ryšiams. Gal tai atsitiktinumas, bet straipsnis „Juoda praeitis, įvyniota į Trispalvę“ sudėliotas pagal sovietinių laikų propagandos formulę: demaskuoti, gąsdinti ir pasmerkti. Skirtumas tik toks, kad šį sykį kaltinimai pasipylė ne iš TSKP, o iš TSLK tribūnos.
Kokias „grėsmes“ Kauno rajonui siekia atskleisti straipsnio autorius? Pirmiausia jis piktinasi, kad mokiniai surengė fotografijų konkursą ir jį paskyrė Kauno rajono 60-mečiui.
Užuot pasidžiaugęs atgimstančiu Raudondvario dvaru, K. Starkevičius vėl tūžta. „Suniokoti, sugriauti, o po to atstatyti ir didžiuotis. Tokia elgesio schema būdinga tik vienai – komunistinei – ideologijai“, - tvirtina Seimo narys.
Toliau – dar įdomiau: buvusiam žemės ūkio ministrui ir stambiam žemvaldžiui skaudu, kad viena Garliavos gatvė pavadinta Melioratorių, o kita – Artojų vardu. Atseit tai sovietinis palikimas, „komunistinės praeities šmėklos“.
Politikas tebesikapsto praeityje, plakdamas kokteilį iš Lenino, kukurūzmečio, žiaurių milicininkų ir kolūkių perkarusių karvių... „Baisioji komunizmo bacila sėjo vagysčių, girtavimo, apsileidimo, bedievystės sėklą. Jos ataugos ir šiandien bjauroja Lietuvos veidą“, - klijuoja senas etiketes K. Starkevičius, tarsi nematydamas kas gero nuveikta per 25 Nepriklausomybės metus.
Nesiimsiu nagrinėti viso šio paskvilio, bet susidaro įspūdis, kad Tėvynę gali mylėti tik konservatoriai, o viskas, ką daro kiti yra „praeities šmėklų gaivinimas“. Panašu, kad straipsnio autorius net negyveno sovietmečiu, nors Vikipedija primena: 1982 - 1990 m. K. Starkevičius buvo Kauno rajono ir miesto darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto inspektorius, Bendrojo skyriaus vedėjas. O gal tai buvo kitas K. Starkevičius?
Į šį straipsnį būčiau nekreipęs dėmesio, jei ne viešai žeminamos mūsų krašto žmonių iniciatyvos. Kaip žinia, Kauno rajonui, kaip administraciniam vienetui, šiemet sukanka 60 metų. 2018 m. visa Lietuva švęs Nepriklausomybės atkūrimo šimtmetį. Šioms sukaktims skyrėme nemažai darbų.
Kartu su bendruomenėmis įvairiuose Pakaunės miesteliuose 1919-1920 m. Lietuvos savanoriams, Vyties Kryžiaus kavalieriams, pastatėme 11 knygos formos paminklinių suolelių, ant kurių galima prisėsti ir prisiminti savo krašto istoriją.
Tai buvo dar viena graži savanorystės akcija: suoleliams statyti lėšas aukojo ūkininkai, įmonės, šeimos, savanorių palikuonys, daug žmonių prisidėjo darbais. Projekte dalyvavo įvairių politinių pažiūrų žmonės, vyko gyvos istorijos pamokos mokiniams.
Tik K. Starkevičiui vėl ėmė vaidentis sovietmečio šmėklos - savanorių paminklai jam atrodo netinkamai suprojektuoti. „Kiekvienas, sėsdamas ant jų, atsiprašant, dės užpakalį ant mūsų didvyrių“, - įžvelgia pavojų politikas.
O aš manau, kad didžiausios grėsmės, tarp jų ir praeities šmėklos, tūno visai ne toje kūno dalyje.