Štai tokių akinančiai svaiginančių kretinizmo ir šleikštaus garbinimo viršūnių jau neįmanoma perspjauti. Tai panašu į šaudymo rekordą, kai surenkama 100 taškų iš tiek pat galimų; pakartoti šį rekordą galima, pagerinti – ne. Putinas laikomas jau ne prezidentu ir netgi ne caru, o dievybe, kuriai pasitraukus iš gyvenimo, nustoja egzistuoti ir tauta. Tarsi našlė, kuri pagal kokios nors archajiškos indų tautelės papročius, mirus vyrui, sudeginama kartu su juo.
Skolingas nelieka ir Putinas. Žinoma, ne padlaižiams, o Rusijai, kurios paveikslą jis piešia tokiomis spalvomis, kurios nepadarytų gėdos didingoms Vatikano freskoms, vaizduojančioms rojaus idilijas. Pasak Putino, Rusija yra tyra ir dvasinga, unikalius turtus ir milžinišką teritoriją turinti valstybė; jai užtenka savų žemių, svetimų ji nesigviešia. Priešingai, kaip tradicinių krikščioniškųjų vertybių bastionas, Rusija yra niekam nekelianti pavojaus, draugiška ir taiki šalis.
Tautai patinka saldžiai lipšnūs komplimentai, pataikavimas jos troškimams bei tuštybei? Puiku, Putinas, kaip galantiškas ir damai siekiantis įtikti kavalierius, žarsto liaupses apie plačią ir jautrią rusų dvasią, o galutinai užkariauja tautą, pareikšdamas, cituoju: „mes turime išskirtinį genetinį kodą“. Kažkur girdėta? Pasufleruosiu: ar neprimena šie išminties perlai ideologijos, grindžiamos arijų rasiniu pranašumu ir išrinktos nacijos kraujo instinktais?
Deja, teiginiai apie rusų tautą, įkūnijančią taurias žmogiškąsias vertybes ir aukštą moralę, „šiek tiek“ prasilenkia su tikrove. Siekdamas būti objektyvus ir nešališkas, suteiksiu žodį klasikams. „Kur tas geraširdis, galvotas rusų valstietis, nepailstantis tiesos ir teisingumo ieškotojas, apie kurį taip įtikinamai ir gražiai pasakojo XIX amžiaus rusų literatūra? – klausė Maksimas Gorkis savo garsiame pamflete „Apie rusų valstietiją“. – Jaunystėje aš ieškojau tokio žmogaus Rusijos kaimuose ir – neradau jo.“
Šį kartą ne klasikams, o paprastiems žmonėms, kurių liudijimai tiesiog šokiruoja. Spręskite patys, liudija Tamara Pankova: „...1951 metai. Tolimoji Čita. Šešeri metai kai baigėsi karas, bet maisto kortelės dar galioja ir duonos kepaliukas – aukso vertės. Miesto pakraštyje dirba vokiečių belaisviai. Jie, kaip nekeista, visada turi duonos. Vietinės moterys bėgioja pas juos į pasimatymus. Ne iš meilės, pasimatymai apmokami.“ (Šaltinis: „Jūs antžmogis“ – pasakė jai popiežius“/ „Argumenty i fakty“, 2007 m., Nr. 11).
Reikia būti fariziejumi, kad smerktum moteris, kurios parsiduodavo, kad išmaitintų iš bado tinstančius vaikus. Kita vertus, reikia būti patentuotu kretinu, kad belaisviams parsidavinėjančius nugalėtojus laikytum aukštos moralės žmonėmis. Moralės požiūriu ne geresnė ir dabartinė padėtis, kurią rusų publicistai apibūdina retoriniu klausimu: argi ne mūsų vyrai girtuokliauja, paleistuvauja, muša savo žmonas ir luošina vaikus? Žinia, jeigu muša, reiškia, myli. Bėda, kad myli per daug jau stipriai.
Nėra ir negali būti laisvas bei orus žmogus, kuris niekina, žemina ir skriaudžia moteris bei vaikus. Toks, išimtinai grubią jėgą pripažįstantis individas, pats linkęs paklusti stipresniajam. Autoritariniai režimai vartoja seniai išrastą, Hitlerio ir Stalino ištobulintą formulę, pagal kurią žmogų valdyti galima jį paperkant ar įbauginant arba derinant viena ir kitą. Draugas Stalinas vadovavosi išmintingu požiūriu, kad įbauginti pigiau, tačiau XXI-ame amžiuje prioritetas vis dėlto teikiamas papirkimui.
Faktą, kad rusų tautai nesvetimi agresyvūs imperiniai instinktai, perteklinį kartą patvirtina ir vadinamoji antiteroristinė kampanija Sirijoje, kuri yra Krymo ir Donecko avantiūros loginė tąsa. Neatsitiktinai po invazijos į Siriją, motiną Rusiją įkūnijančio žmogaus reitingai (90 proc.) pranoko Himalajus. O kada prieš tai Putino populiarumo kreivė smarkiai šokusi į viršų, pasiekė 86 proc.? Teisingai, po Krymo okupendumo. Ir nei blogėjanti ekonomika, nei nuvertėjęs rublis bei didėjantis skurdas neatšaldė rusų meilės Putinui.
Putinas laikosi formulės „karas – tai taika“, kurią atrado bolševikai, o George‘as Orwellas tik išgrynino iki absoliuto. Rusija paskui savo lyderį, propaguojantį tokią „taiką“, gatava eiti nors į ugnį. Nieko nuostabaus, kad neapykantos priešams dvasia zombinami rusai, geidžia mažo ir pergalingo karo. Tiesa, Valdajaus forume Putinas pareiškė, kad jis balandis, bet turi labai galingus geležinius sparnus. Deja, jis nebuvo nuoseklus, nes geležinius sparnus turi tas, kas turi ir geležinį snapą.
Anksčiau Putinas yra išsireiškęs logiškiau – jeigu diedukas turėtų bobutės lyties organus, jis būtų bobutė. Nuosekliai laikantis paties Putino logikos, reikia pripažinti, kad tas balandis, kuris turi plėšraus vanago požymius yra ne balandis, o vanagas. Kadangi Putinas – tai Rusija ir atvirkščiai, tai ši simbiozė reiškia viena – nėra pagrindo nubrėžti takoskyrą tarp caro, kuris tenkina tautos tuštybę ir tautos, kuri garbina carą. Priešingai, Putinas ir rusų tauta yra verti vienas kito ir trolina vienas kitą.
