Daug dėmesio kažkieno norams, jeigu jų yra. Tačiau ES iš Minsko valdžios visai nieko nenori ir nereikalauja bent kiek konkrečiai. Tiesiog davė saldainį, ir žiūrės, kaip čiulpiamas.
Lietuva tartum nori šio ir to, pirmiausiai, nori „tikėtis“, kad griausmas negriaus. Kad Astravas nesprogs, Rytų Lietuva išliks nenuniokota, Neris ir Nemuno upynas nepatirs ekologinio smūgio. Formatuose to nesvarstome, tarptautinių ekspertizių griežtai nereikalaujame.
Svarbiausia būtų, ko nori ir ko mums linki Baltarusijos valdytojas.
Jis tyli, turi mat savo valdytoją, tik stebi, kokių dovanų kas atneš. Pasidairykime. Apie savo likimą tyliai ir iš reto guodžiamės tik mes.
Baltarusija ir kai kurie baltarusiai vis kurstomi prieš Lietuvą. Vyksmas turi ilgas kagėbistines šaknis. Tai net kėsinimasis į mūsų bendrą istoriją, kurią siūloma interpretuoti kaip vienos Baltarusijos, išties nebūtos istorinės valstybės, dalyką.
Dalis Baltarusijos inteligentijos, net demokratų, yra paveikti.
Per pastarąjį dešimtmetį, ypač parenkant atvirai antilietuvišką branduolinės jėgainės dislokavimą Vilniaus pašonėje, tartum vykdant žmogėdrišką V. Žirinovskio grasinimą radioaktyviai išnuodyti visus lietuvius, Maskvoje turbūt tikėtasi sukelti Lietuvos priešiškumą Baltarusijai. Toks būtų Kremliaus planas ir užmačios, kodėl jėgainės neleista statyti Mogiliovo srityje.
Lietuva nenorėjo konfrontacijos, beveik neprotestavo dėl Astravo statybų, nenaudojo tarptautinių ir ES poveikio svertų, kad statoma eksperimentiškai, žadant „visai naujas“ nemėgintas technologijas („Kurskas“, ore sprogstančios puolimo raketos, parade sustoję „moderniausi“ tankai), ir be jokios tarptautinės kontrolės.
Tokia nuolanki mūsų laikysena turi būti pakeista. Net svarstant sankcijų klausimą, praleidom progą iškelti visai Europos Sąjungai pavojingos Astravo branduolinės bombos klausimą.
Ligi šiol esame nuvairuoti į antraeilius dalykus. Gerai, kad Lukašenka, Kremliui patarus, paleido politinius kalinius, nors rytoj, kai sankcijos bus realiai atšauktos, juos gali vėl susemti.
O ten, kur kirvis iškeltas pačiai mūsų egzistencijai, droviai tylime.