Seimo nario kairumą, matyt, turėtų įrodyti ir pateiktas bei pirmu skaitymu Seime priimtas vadinamasis progresinio apmokestinimo įstatymas, kuriuo kuriamas naujas pajamų perdalijimo mechanizmas bei nustatoma, kas konkrečiai yra tas turtuolis, iš kurio jau galima atimti ir padalinti.
Pasak „kairiojo“ Syso turtuolis Lietuvoje yra tas, kuris į rankas gauna apytikriai 890 eurų. Kiekvienas euras, viršijantis šią sumą jau, mano „kairysis“, turėtų būti apmokestinamas padidintu 25 proc. tarifu. Kai užlipama į turtingumo aukštumas ir uždirbama („kairysis“ Sysas čia linkęs vartoti veiksmažodį „gaunama“) apie 2100 eurų, tai virš šios sumos tarifas jau 40 proc.
Palyginame „kairiojo“ užmojus su dešiniosiomis (vis dar, ar ne?) JAV.
JAV mokesčių sistemos kūrėjai suvokia, kad turi egzistuoti neapmokestanamos pajamos, būtinos išgyvenimui, tad visiems šalies mokesčių mokėtojams nustato kasmet augančią standartinę pajamų išskaitą.
2015 metais, palyginus su 2014, ji padidėjo 100 JAV dolerių iki 6300 dolerių (jei šeimoje yra vienas pagrindinis maitintojas, tai jo standartinė iškaita padidėjo 150 dolerių iki 9250 dolerių).
Be to, kiekvienas mokesčių mokėtojas dar turi asmeninę mokestinę lengvatą, kuri per metus nuo 2014 iki 2015 metų padidėjo nuo 3950 iki 4000 dolerių (šia suma mokesčių mokėtojas gali sumažinti savo apmokestinamas pajamas ne tik už save, bet ir už kiekvieną savo išlaikytinį).
Apmokestinamas pajamas taip pat mažina išlaidos medicinos paslaugoms, viršijančios 10 proc. pajamų; būsto paskolos palūkanos; įmokos labdarai; studijų paskolų palūkanos; įmokos į pensijų kaupimo planus; išlaidos vaikų priežiūrai; tam tikra išskaita kiekvienam vaikui, net 13400 dolerių išskaita už įsivaikintą specialių poreikių vaikutį ir t.t. Kiekvienas vaikas turi teisę šeimos biudžetą padidinti 1050 dolerių ir nereikalaujama už tai mokėti jokių mokesčių. Galima tęsti, bet kol kas stabtelėkime.
Kai JAV mokesčių mokėtojas iš visų savo pajamų (atlyginimų, darbo užmokesčio, arbatpinigių, pensijų, pajamų už suteiktas paslaugas, verslo pajamų, skirtumo tarp parduoto turto įsigijimo ir pardavimo kainos, nuomos pajamų, palūkanų, dividendų, alimentų ir t.t.) atima minėtas ir kitas galimas mokestines lengvatas, jis gauna tą savo pajamų dalį, kuri ir bus apmokestinta.
Aiškumo dėlei, labai paprastas pavyzdys: tarkime per metus vienišas žmogus, kuris neturi vaikų, būsto paskolos, nesirgo gavo 52000 dolerių (tiek, teigia statistikai, vidutiniškai per metus uždirba vidutinės klasės amerikietis). Tada mokesčius jis mokės nuo $52000 (visos pajamos)- $6300 (standartinė mokesčių išskaita) – $4000 (asmeninė mokesčių lengvata) = $ 41700.
JAV mokesčių mokėtojo apmokestinamos pajamos patalpinamos į 7 kategorijas. 2015 metais iki 9225 dolerių apmokestinamų pajamų (pabrėžiu, ne pajamų, o apmokestinamų pajamų, taigi, ne 52000 dolerių, o tik 41700 dolerių) apmokestinama 10%, nuo 9226 iki 37450 dolerių — 15%, pajamos tarp 37451 iki 90750 dolerių — 25% ir t.t. Galiausiai, apmokestinamos pajamos virš 413201 dolerių apmokestinamos maksimaliu 39,6% tarifu. (Prisimenate, „kairysis“ Sysas 40% tarifu siūlo apmokestinti VISŲ pajamų dalį, kuri viršija 36000 eurų).
Kiek galiausiai mokesčių sumokės tas mūsų „vidutinis“ amerikietis?
$9225×0,1+ 0,15($37450- $9226) + 0,25($ 41700- $ 37451) = $ 6218,35 arba apytikriai 12% nuo savo 52000 dolerių pajamų. Pridėjus jo ir darbdavio mokamus socialinio draudimo (šiek tiek per 6% kiekvienas) ir medicininio draudimo (1,45% kiekvienas) mokesčius, mokamus nuo visų pajamų, bendras, vadinamasis efektyvus, tarifas sudarys apie 24% nuo visų pajamų.
Primenu, jis mažės — ir žymiai — jei gyventojas turės vaikų, kitų išlaikytinių, būsto paskolą, etc.
„Kairysis“ Sysas, kiekvieną (neatsižvelgiant į jo konkrečią situaciją, išlaikytinių skaičių ir panašiai), kurio pajamos viršija minėtus 890 eurų per mėnesį į rankas priskiria turtuoliams ir tarifą kosminiu greičiu kelia nuo 15 iki 25, ir jau po to iškart į 40 proc. Taigi, kalbant apie samdomą darbuotoją, kuris uždirba (pabrėžiu, ne gauna, o uždirba) per 2000 eurų į rankas per mėnesį ir kurio realus efektyvus tarifas dabar sukasi apie 43% (beveik du kart daugiau, nei dešiniosiose JAV), „kairysis“ Sysas nori priversti mokėti 50% ar dar daugiau.
Tas pats „kairysis“ Sysas nemato jokių problemų, kad Lietuvoje neproporcingai menkai apmokestinamas turtas (kai kurios JAV valstijos, nekalbant apie miestus, iš jo net išsilaiko). Jo nejaudina ir jaunų šeimų ypatingai menkos galimybės įsigyti būstą ar gauti būsto paskolą, taip pat, kaip ir tai, kad vyresni žmonės, tarkime, vyresnio amžiaus mokytojos tiesiog negali įpirkti absoliučiai daugumai jų būtinų progresinių akinių (daugybėje šalių už tokias medicinos paslaugas suteikiamos mokestinės lengvatos).
Beje, „kairysis“ Sysas meluoja ir tada, kai aiškina, jog įvertinus jo, kaip Seimo nario, pajamas ir priėmus siūlomus „progresinius“ mokesčius, jis pats neva turėsiąs mokėti didesnius mokesčius. Meluoja, nes „pamiršta“ (arba dar blogiau, tiesiog nesuvokia sąryšių) pasakyti, kad nemažą dalį savo pajamų jis gauna vadinamosiomis „kanceliarinėmis išlaidomis“. Pastarosios, kaip bežiūrėsi, yra jo pajamos, nors pateikiamos kaip kompensuojamos išlaidos, susijusios su darbu, ir į pajamas neįtraukiamos. Komiška, bet jauni Vilniaus Universiteto mokslų daktarai, kurių pajamos į rankas dabar yra apie 420 eurų, knygas, reikalingas paskaitoms skaityti, dažnai perka iš savo atlyginimo, nes bibliotekoje jų tiesiog nėra. Tik jie kažkodėl nereikalauja, kad viskas, reikalinga jų darbui, būtų kompensuojama.
O dabar įvertinkime „turtuolio“ jauno informatiko šeimą, auginančią porą vaikučių, kuri turi būsto paskolą, paimtą po 2009 metų (neturi būsto palūkanų mokestinės lengvatos). „Kairysis“ Sysas jį priskirs turtuoliams iš kurių galima jo asmeninėms „kanceliarinėms“ nulupti dar daugiau, nors aš manau, kad jis yra tiesiog ilgas valandas dirbantis žmogus, kuris vos suveda galus su galais ir kuris iš savo mokamų mokesčių priverstas išlaikyti tingaus proto Seimo narius, negebančius suvokti savo siūlymų ekonominės logikos ir pasekmių.
Norite dar konkrečiau? Tarkime, šeimos galva vienas augina 10 vaikučių (tikra istorija, deja) dirbdamas per 4 darbus užsidirba 1600 eurų per mėnesį. Ar tikrai moralu padidinti šeimai, kur vienam žmogui tenka 145 eurai per mėnesį, padidinti mokesčius? Kai tiek gauna pensininkas, tie patys „kairieji“ šaukia, kad reikia jam padėti, net nesvarstydami, o kodėl ta pensija tokia kukli, gal tiesiog nebuvo mokamos Sodros įmokos?
Progresiniai (iš tikrųjų progresiniai, o ne Syso siūlomas nusikalstamas jų surogatas) mokesčiai Lietuvai būtini, vis dėlto iki jų įvedimo turi būti atlikti bent šie darbai.
1. Vertybiškai ir nuosekliai sulig deklaruojama ideologija visos partijos privalėtų pagrįsti savo pasirinktą apmokestinimo logiką. Kairieji (socialdemokratai) paprastai remiasi pajėgumo mokėti ideologija, kurioje neginčytinai tvirtinama, kad turtingieji gali mokėti daugiau, tad reikalaujama progresinio pajamų ir turto apmokestinimo. Tiesa, save gerbiantis kairysis turi gebėti logiškai pagrįsti, kokie kriterijai leidžia asmenį laikyti pajėgiančiu mokėti daugiau, ir jau tikrai joks sveiko proto kairysis į šią grupę nepriskirs vos galų suvedančio samdomo darbuotojo, kurio mokesčių tarifas jau dabar viršija Europos sąjungos turtingųjų šalių pajamų mokesčio tarifus.
2. Kadangi mokesčiai „pozityviai“ suvokiami kaip ištekliai valdymo ir kitokioms viešosioms sistemoms išlaikyti ir plėtoti, tai turi būti aiškiai suvokiama, kad jie ir turi būti skiriami šioms funkcijoms, o ne nepamatuotiems ir labai neskaidriems didžios dalies politikų ir aukštųjų valdininkų apetitams tenkinti. Apie ką kasdien skaitome ir ką labai akivaizdžiai patyriau, pradėjusi dirbti Vilniaus miesto Taryboje.
3. Pradedant bet kokius apmokestinimo pokyčius būtina —remiantis ekonomine logika — apibrėžti pajamas, nesuplakant jų su įplaukomis ar verslo sąnaudomis. Ekonomine prasme pajamomis laikoma vartojimo ir grynojo turto prieaugio suma (pagal koncepcijos kūrėjų pavardes ji vadinama „Schanzo–Haigo–Simonso pajamomis“). Vartojimas čia suprantamas kaip visų prekių ar paslaugų įsigijimas (pirkimas), tačiau į vartojimą nepatenka kapitalo išlaidos; kita vertus, įvertinami ir realūs vertės pokyčiai. Taigi, kalbant labai bendrai, žmogaus pajamos yra jo ekonominio pajėgumo prieaugis tam tikru apibrėžtu laikotarpiu. O kalbant apie apmokestinimą, reikia turėti omeny ekonominių pajamų apmokestinimą, ir dar iki bet kokių mokesčių sistemos kūrimo privaloma aiškiai apibrėžti, kas laikoma pajamomis.
4. Nesileidžiant į įdomius, bet sudėtingus ir, tikėtina, nuo temos nuvesiančius niuansus, lieka apibendrinti, kad elementari logika (ką jau kalbėti apie subtilesnius teisingumo ar ekonominės elgsenos klausimus) sakytų, jog visiems šalies gyventojams tie pajamų kriterijai turėtų būti vienodi. Privalo būti apibrėžta visiems mokesčių mokėtojams taikoma neapmokestinama mokesčių suma. Iki mokant mokesčius žmogus turi turėti tiek pajamų, kad galėtų išgyventi: nustatant mokesčius ir jų laiptelius (kurie turi būti logiški, o ne paimti iš dangaus), minimalios pajamos, kurios būtinos žmogui išgyventi, turi būti apmokestinamos nuliniu mokesčių tarifu. Tikėtina, kad Lietuvoje turėtume kalbėti bent apie 5000 eurų vienam mokesčių mokėtojui ir apie 3000 eurų vienam vaikui per metus.
5. Istoriškai Lietuvoje susiformavo maži verslo ir kapitalo kilmės pajamų mokesčiai, o valstybės išlaikymas neproporcingai permestas gerokai ekonomiškai silpnesnei žmonių grupei – samdomiems darbuotojams. Kai kuriems didesnes pajamas gaunantiems žmonėms suteikėme įvairių mokestinių lengvatų, pavyzdžiui, gyvybės draudimo įmokoms ar pensijų kaupimo įmokoms dengti. Bet kokie apmokestinimo taisyklių pasikeitimai turi realiai įvertinti šių lengvatų realų turinį ir jų teikiamas privilegijas vienoms ar kitoms (paprastai turtingesnėms) gyventojų grupėms.
6. Istoriškai mažindami GPM tarifus iš esmės nemažindami vyriausybės išlaidų ir /arba nedidindami kitų grupių mokesčių, taip didiname biudžeto deficitą ir į skurdą varome itin aukštos kvalifikacijos viešojo sektoriaus darbuotojus (gydytojus, švietimo, visų pirma aukštųjų mokyklų dėstytojus, darbuotojus, pareigūnus, etc.) ir pakertame šalies ilgalaikį konkurencingumą. Kuriant apmokestinimo sistemas turi būti labai atsakingai pasirenkamas arba naujų mokesčių įvedimo, arba kai kurių esamų mokesčių didinimo kelias, arba įvedamas mokestis už studijas aukštosiose mokyklose, didinamas ir plečiamas apmokamų medicinos paslaugų ratas.
Tai tik kelios esminės tezės, kurios turėtų atverti viešas ir rimtas viešųjų finansų ir apmokestinimo diskusijas. O kol kas tenka konstatuoti, kad panašūs, kaip Syso siūlomi, mokestiniai kliedesiai gali galutinai pakirsti ir šalies ekonomikos konkurencingumą, ir jau dabar vos kvėpuojantį Lietuvos viešąjį sektorių bei smogti smūgį sąžiningiems aukštai kvalifikuotiems privataus sektoriaus darbuotojams, kurie negali arba nenori pereiti į šešėlinę zoną.
Graudu, bet Lietuvos „kairiojo“ politiko portretas žiaurokas: tai niekada nesimokęs ir politikos bei viešųjų finansų abėcėlės neišmanantis (intrigų ir sumaišties kėlimas nėra politika) bei apie savo veiklos pasekmes nemąstantis „optimistas“.