Šiek tiek gaila, kad po tokio svaidymo akmenimis į išdrįsusius parodyti kitą šventumo aureole gaubiamo poeto pusę tvaresnė diskusija šiuo klausimu taip ir neišsivystė. Ji galėtų būti daug fundamentalesnė ir užkabinti žymiai gilesnius nesenos istorinės patirties ir jos refleksijos klodus, nei ginčai dėl Žaliojo tilto balvonų.
Nors jokių specialių tyrimų nėra, tačiau ir be jų gana patikimai galima nuspėti, kad atlikus reprezentatyvią Lietuvos gyventojų apklausą, Marcinkevičius tikrai pakliūtų į pirmąjį teigiamai prisimenamų sovietinio laikotarpio asmenybių penketuką, kuriame tikriausiai būtų ir partizanų vadas Jonas Žemaitis, ir Romas Kalanta, ir „Kronikos“ leidėjas Sigitas Tamkevičius... Tai visų pirma liudija, kad ir XXI a. pradžioje lietuvių tautinei tapatybei tebėra itin reikšmingas literatūrinis-kalbinis dėmuo. Kol taip yra, rafinuotu skoniu niekada nepasižymėjusią Lietuvos skaitančiąją publiką savo romantiškai lyrine kūryba pavergęs ir savo rūpestį kalbos likimu tiek sovietmečiu, tiek ir posovietiniais metais viešai demonstravęs kūrėjas negali nebūti neliečiamas. Žinoma, negalima sakyti, kad toks žodžio sureikšminimas yra vien sovietmečio reliktas, bet vargu ar kas paneigtų, jog XX a. pradžioje užgimusi literatūrinė lietuvių tautinė tapatybė sovietmečiu irgi turėjo visas sąlygas skleistis, nes režimui tai buvo labai efektyvus įrankis nuvilioti nuo politiškai daug pavojingesnių patriotizmo apraiškų.
Su tuo susijęs ir kitas „Marcinkevičiaus fenomeno“ aspektas – kūrėjo, kaip tautos vedlio, mitas. Pastarasis irgi buvo maksimaliai sureikšmintas sovietinėje kultūroje, kur ,,sielų inžinieriai“ mėgavosi ypatingu statusu, o sistemai tinkama (nebūtinai ją šlovinanti) kūryba buvo dabar sunkiai įsivaizduojamų apimčių (ne tik) socialinio kapitalo šaltinis. Nusipelnę meno veikėjai (1975 m. toks vardas buvo suteiktas ir Marcinkevičiui), valdžios ir liaudies mėgiami poetai mėgavosi didžiuliu autoritetu bei nuo eilinių žmonių kokybiškai besiskiriančia materialine gerove. Pavyzdžiui, LSSR Rašytojų sąjungos dokumentuose fiksuojama, kad 1967–1971 m. vien už lietuviškai publikuotus tekstus Eduardui Mieželaičiui buvo išmokėta 78 000 rublių honoraro, Marcinkevičiui – 64 000. O kur dar premijos, honorarai už vertimus, kelionės į Vakarus, įvairios kitos privilegijos? Nenuostabu, kad tokio aukšto socialinio ir materialinio statuso netekę kūrėjai – o Marcinkevičiaus sėkmės istorija sovietmečiu geriausiai įkūnija tokį modelį – net ir per ketvirtį amžiaus po jį garantavusios santvarkos griūties nesugebėjo su tuo susitaikyti, kaip ir išsivaduoti nuo tautos vedlio savimonės.
Marcinkevičius įkūnija jų įsivaizduojamo kūrėjo idealų paveikslą, todėl taip sunku jį pajudinti iš vietos. Kol viešąjį kultūrinį diskursą formuoja kultūrinio elito dalis, brendusi Marcinkevičiaus poetinės kūrybos ir jo visuomeninės šlovės aplinkoje, kitokiam požiūriui į „tautos (liaudies) poetą“ teks palaukti.