Kalbu apie dabartinius keturiasdešimtmečius arba vos vyresnius ar jaunesnius. Kai mes buvome pačiame švelniausiame amžiuje ir gėrėme, kaip kempinės, į save filmus ir muziką, keli filmai įstrigo kaip rimbo kirčiai. Žinoma, buvo „Wall Street“ (1987), kuris išmokė mus, dar nespėjusius užsimarinuoti socializme, kad „godumas yra gerai“ ir parodė, kad nieko blogo nėra norėti daug pinigų (filmo kūrėjas norėjo papasakoti visai ką kitą, bet tai jau atskira istorija, gal kada po poros savaičių).
Buvo epinis moralės ir padorumo paveikslas „Lietaus žmogus“ (Rain Man, 1988). Ir buvo Martino Scorcese „Savi žmonės“ (Goodfellas, 1990), kuris ne tik parodė, kokie gali būti filmų garso takeliai (geresni už patį filmą), bet ir kad „Krikštatėvis“ nebuvo paskutinis filmas apie mafiją, ir kad šiaip, gyvenime nebūtinai sekasi tik geriems ir švelniems. Kartais ir mes, sąlyginai blogieji, visai neblogai prasisukam.
Kai filmas pasirodė Lietuvoje, man buvo 18 metų. Atsimenu, kažin kokia višta tuomet pareiškė nuostabą laikraštyje „Literatūra ir menas“, girdi, kodėl filmo pavadinimas taip išverstas. Todėl, kad tokia šio posakio reikšmė, kvanka tu megztu sijonu. Įdomu, kur jinai šiandien, kur dabar filmus recenzuoja. O gal net neįdomu.
Filmo siužetas paprastas, kaip du centai. Policininkas Johnas McClane‘as, (kurį vaidina Bruce‘as Willisas, kurdamas geriausią savo vaidmenį, dešimtmečiams apibrėžusį tai, ko publika tikisi iš šio aktoriaus) netyčia patenka į Kalėdų vakarėlį Los Andželo dangoraižyje. Dangoraižį užgrobia teroristais apsimetantys plėšikai, kalbantys vokiškai, kad viskas būtų dar labiau įtikinama ir kad žiūrovų nusiteikimas prieš juos būtų tyresnis. Policija užpuolimui nepasiruošusi, jau nekalbant apie vidinę apsaugą, ir veikia chaotiškai, kaip musės su mėlynais žiburėliais. Todėl vienišam didvyriui, Bruce‘o Williso herojui, nelieka nieko, kaip vienam padaryti tvarką – šaudant, sprogdinant, o kai reikia, išmėtant visus bloguosius veikėjus pro langus.
Šis veiksmas – begėdiškas, nestabdomas, beribis triumfas – yra atspindys to, kas tuo metu darėsi tarptautinėje politikoje. Amerika per visą savo istoriją (nebent šeštajame dešimtmetyje) turėjo labai mažai tokių nestabdomos šlovės momentų. Ši epocha buvo viena iš jų.
Prezidentas Ronaldas Reaganas savo antrosios kadencijos metu praktiškai vaikščiojo vandeniu: jo taktika laimėjo, ir kvaila, vaikiška pasaka lengvatikiams Kremliuje apie „Strateginę gynybos inciatyvą“ išsiurbė iš Sovietų Sąjungos paskutinius turimus ir skolintus pinigus (amerikiečiai papasakojo apie branduolino skydo projektą, rusai išsigando ir puolė su tuo konkuruoti, tik vieni turėjo pinigų žaidimams, o kiti ne).
Amerika jau laimėjo Šaltąjį Karą, tik dar ne visi tai suvokė. Sovietai iššvaistė, ką tik turėjo, karui Afganistane ir beprotiškiems projektams, remdami laukinių Afrikos ir kitų atsilikusių pasaulio vietų komunistų režimus ir revoliucijas, o šalies resursus nustekeno devintojo dešimtmečio pigi nafta. Kremlius buvo pratęs prie naftos dolerių, o jie baigėsi.
Filmo „Die Hard“ energija ir nevaržomas dangoraižio chromo ir marmuro blizgesys yra Amerika, o tai, kaip palyginti lengvai ir elegantiškai sudorojami grobikai, yra alegorija, galbūt ir nesąmoninga, apie Jungtinių Amerikos Valstijų vaidmenį pasaulyje, kur pralaimėjimų nebūna.
Bruce‘o Williso personažas nelabai ima į galvą, kad jį, iš Niujorko atvykusį policininką, nelabai kas vertina rimtai – kas yra gyvenimo šeimininkas, tuojau netruks paaiškėti. Net Harry‘is Ellisas (aktorius Hartas Bochneris), šlykštus iki vimdymo „tarptautinės plėtros vadybininkas“ bendrovės naujų metų vakarėlyje, taikantis į pagrindinio veikėjo sutuoktinę (ir neturintis nieko bendro su teroristais) filmo eigoje gauna kulką ir kelialapį į geresnį pasaulį – vien todėl, kad šlykštus ir nusipelno. Šiais laikais jį bandytų perauklėti, anais laikais viskas buvo aiškiau. Gal todėl tais laikais Amerika gerai žinojo, kaip reikia nugalėti.
Analogija ir čia paprasta – lygiai taip pat prezidento Ronaldo Reagano niekas rimtai nepriėmė, kai jis užėmė galingiausio pasaulio pareigūno postą 1981 metais. Visi kalbėjo apie besišypsantį ir naivų senuką, kuris buvo trečiarūšių filmų aktorius ir, praeityje, sporto laidų vedėjas. Iš jo juokėsi, kaip iš klouno. Reaganas sugebėjo ne tik būti perrinktas antrai kadencijai ir tapti, ko gero, populiariausiu prezidentu JAV istorijoje, bet ir parklupdyti Sovietų Sąjungą, kurią jis nedvejodamas vadino „blogio imperija“.
Charakteriai apibrėžti paprastai, lyg spalvotais flomasteriais – juostoje daug komikso knygų atgarsių. Blogieji veikėjai yra net juokingi – ir jų snobiškai apsirengęs vadas Hansas Gruberis (britų aktorius Alanas Rickmanas – ir kodėl visada Amerikos filmuose britai vaidina pačius blogiausius veikėjus ir senovės romėnus?), ir jo pakalikai yra tokie groteskiški, kad nejučia galvoji, kad šiais laikais niekas taip paprastai filmo nerežisuotų.
Filmo aktorių vaidyba yra negudri ir itin pabrėžtinė – blogieji veikėjai kalba iš lėto, neskubėdami, o Bruce‘as Willisas (iš esmės, vienintelis kažką galintis padaryti teigiamas veikėjas) yra basas, suprakaitavęs, purvinas, skubantis, nervingas ir besikeikiantis. Jis tikrai nėra Jamesas Bondas, valstybės palaikomas ir paskirtas super-agentas su leidimu žudyti. Bruce'as Willisas veikėjas greičiau visiška jo priešingybė. Jis neklauso susirinkusios Los Andželo policijos (taip, kaip to meto Amerika, kuri neskubėjo atsiklausinėti leidimų iš Jungtinių Tautų, kuriose sulindę įvairių bananų respublikų kleptokratų ir teroristų deleguoti atstovai). Jis ima viską į savo rankas ir tampa nugalėtoju.
Filmą verta pamatyti ne tik norint suprasti, nuo ko prasidėjo daugelis šių dienų veiksmo filmų. Visa juostos dinamika ir gėrio kova su blogiu yra to svaiginančio laikotarpio atspindys, ir, kaip tų laikų meninis dokumentas, jis nusipelno vietos XX amžiaus kinematografo istorijoje.
„Die Hard“, 1988. Režisierius Johnas McTiernanas, scenarijaus autoriai Stevenas E. de Souza, Jebas Stuartas, vaidina Bruce‘as Willisas, Alanas Rickmanas, Alexanderis Godunovas, Bonnie Bedelia ir kiti.