Dalis politikų iš viso abejoja bet kokių reformų, net rinkėjų skaičiaus suvienodinimo, reikiamybe. Kiti bando pasinaudoti situacija, pristatydami savo palaikomą modelį. Čia daugiausiai pasižymėjo socialdemokratai, ištraukę du su puse metų stalčiuje gulėjusį ir anksčiau pritarimo nesulaukusį Juozo Bernatonio pasiūlymą įvesti proporcinę sistemą su 10 apygardų. Kiti, pavyzdžiui, Ramūnas Karbauskis, primena, kad visada pasisakė už galimybę parlamento narius rinkti tiesiogiai.
Pradėkime nuo to, kad nei viena iš šių reakcijų nėra itin adekvati KT sprendimo ir Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) projekto, pagal kurį vienmandačių ribos būtų perbraižytos, kontekste. VRK pristatyti pakeitimai (su jais galima susipažinti institucijos tinklalapyje) iš esmės nekeičia daugiau nei 20 metų veikiančios rinkimų sistemos, prie kurios rinkėjai jau priprato, o ir jos poveikis mūsų partinei sistemai daugiau mažiau prognozuojamas. Tačiau tai nereiškia, kad bėgant metams nėra būtinos korekcijos demokratiškumui išlaikyti.
Kita patologija yra visiems girdėtas gerrymandering‘as, kuris reiškia tyčinį rinkėjų grupių išsklaidymą ar koncentraciją, siekiant atitinkamo rinkimų rezultato. Mūsų rinkimų sistemos kūrėjus, išskyrus klaustuką dėl lenkų tautinės mažumos, būtų sunku įtarti sąmoningu gerrymandering‘u. Apskritai jis sunkiai įmanomas daugiapartinėje sistemoje, kadangi kelioms partijoms sunku susitarti dėl ribų, o viena jų retai turi reikiamą daugumą (tais retais atvejais kai turi, tai jau ir pasinaudoja – Vengrijos atvejis po 2010 m. rinkimų ir Viktoro Orbano partijos atėjimo į valdžią).
Netinkamas paskirstymas (rinkėjų skaičiaus skirtumai panašaus dydžio apygardose) Vakarų valstybėse atsirasdavo dėl urbanizacijos, gyventojų kėlimosi į miestus. Iškalbingiausia čia Jungtinės Karalystės patirtis, iš kurios rinkimų politikos yra kilusi sąvoka „supuvusi“ arba „kišeninė“ apygarda. Absurdiškiausias pavyzdys yra 1831 m. vienuolika gyventojų (iš kurių nei vienas ten negyveno nuolatos) turėjusi Old Sarum apygarda, kuri į Bendruomenių rūmus delegavo 2 atstovus.
Žinoma, iki to Lietuvoje labai toli. Tačiau emigracija ir gyventojų skaičiaus mažėjimas lemia reikšmingus skirtumus tarp apygardų. Jau dabar 13-oje vienmandačių gyventojų skaičius viršija 20 procentų nuokrypį (mažiau arba daugiau) nuo vidurkio. Tai – patologija, kiek sutrikusi demokratinės sveikatos būsena, kuri taisytina kuo greičiau. Artėjantys Seimo rinkimai nėra pasiteisinimas.
Tačiau nepageidaujamo elemento korekcija nereiškia, kad yra sugedusi visa rinkimų sistema. Žiūrint retrospektyviai, ji kaip tik gana gerai atliko savo funkcijas, leisdama vystytis programinei konkurencijai (daugiamandatė, balsavimas už sąrašus), bet kartu varžydama populistų ir naujų partijų sėkmę: Darbo partijai (DP), Tautos prisikėlimo partijai, Drąsos keliui vienmandatės buvo (ir yra „darbiečių“ atveju) mažiau palankios. Jeigu perskaičiuotume rezultatus tik pagal daugiamandatę 141 parlamento vietoms, tai 2004 m. rinkimuose būtų buvusi įmanoma Seimo dauguma iš Viktoro Uspaskicho, Rolando Pakso ir Kazimieros Prunskienės vedamų partijų.
Teoriškai žiūrint, galima rasti geresnę sistemą, kuri ir leistų sumažinti partijų skaičių (stabilesni, mažiau ambicijų derinantys ministrų kabinetai), ir stiprintų programinę konkurenciją, privengiant personalizuotos politikos. Tokia sistema galėtų būti Lietuvos suskirstymas į 20-25 apygardų, iš kurių pagal sąrašus būtų išrenkami 6-7 parlamentarai (galima Vilniaus išimtis), paliekant 5 procentų nacionalinį barjerą. Išoriškai Juozo Bernatonio pasiūlymas panašus, tačiau apygardų skirtumai jame labai dideli ir ne itin pagrįsti.
Socialdemokratų siūlymas apskritai aiškus kaip ant delno – atsivėrus galimybių langui, stengiamasi įpiršti (teoriškai) sau naudingą sistemą. Dabartinis atotrūkis reitinguose nieko nereikš tose vienmandatėse, kuriose premjero partija liks antra. Tačiau dalijant vietas proporciškai, visose apygardose kažkiek vietų bus gauta. Tai ėjimas, stengiantis įgyti santykinį pranašumą (viliantis, kad vienmandačių praradimas bus kompensuotas, gaunant papildomų mandatų Vilniaus regione ir Kaune) tiek prieš populistus (kuriems reikės spręsti regioninių sąrašų lyderių problemą), tiek konservatorius (kurie dėl ištikimos mažumos rinkėjų laimėdavo dalyje vienmandačių, visų pirma Kaune).
Geriau atkreipkime dėmesį į tai, kad stabiliausi pagal rinkėjų elgsenos kaitumą Seimo rinkimai Lietuvoje (2012 m.) vis tiek pasižymėjo didesniu pokyčių lygmeniu nei įprasta nestabiliausius rinkimus turinčiose Vakarų Europos šalyse, Nyderlanduose ir Italijoje.
Radikalus vieno iš trijų esminių rinkimų sistemos elementų (parlamento dydžio, apygardų dydžio ir skaičiaus, balsų į vietas vertimo formulės) keitimas Vakarų demokratijose vyksta retai. Kodėl? Todėl, kad politikai gerai supranta rizikas ir gerbia savo šalies demokratijos tradicijas. Lotynų Amerikoje rinkimų sistemos keičiamos dažnai ir tyrimai rodo, kad tai tik skatina rinkėjų preferencijų persiskirstymą. Lietuvoje, panašu, partijos nelabai supranta, kiek jos vis dar nutolusios nuo visuomenės ir vardan kelių mandatų miražo gali rizikuoti visos partinės sistemos likimu.
Jeigu reforma Vakaruose ir vykdoma, ji būna išdiskutuota ir gerai pagrįsta – pavyzdžiui, 1996 m. Naujosios Zelandijos perėjimas į proporcinį atstovavimą iš vieno turo paprastos daugumos sistemos, pagal kurią parlamento vietų pasiskirstymas stipriai skirdavosi nuo balsavimo. Beje, ten sprendimas buvo priimtas referendumu ir nuo jo priėmimo (1993 m.) iki įsigaliojimo praėjo daugiau nei du metai. Žinoma, yra ir išsiskiriančių atvejų – ta pati Italija, kuri per pastaruosius pora dešimtmečių rinkimų sistemą rimtai keitė kelis kartus. Bet jos vidaus politikos nenorėtų kopijuoti nei viena iš kitų Vakarų Europos šalių.
Todėl pasirinkimas dabartinėje situacijoje yra aiškus – turime negiljotinuoti, o demokratiškai pakoreguoti dabartinę rinkimų sistemą. Jeigu politikai nori, kad žmonės būtų geriau atstovaujami, gali tai pradėti daryti jau dabar, nelaukdami reformos. Nepatikėsite, tačiau pastebėjau, kad nemaža dalis kalbančių apie rinkimų sistemos keitimą ir atstovavimo tobulinimą jau yra išrinkti ir dirba Seime.