Visus kitus mūsų būties pratęsimus brėžiame kiekvienas atskirai: tarp kūnų ir širdžių ar susikibus rankomis su draugais. O masės gyvena paprastais pasakojimais, kurie tenkina pirmines žmogaus-bestijos aistras, jo iracionalų ir nesibaigiantį geismą.
Vienas iš prabundančių šiuolaikinių troškimų yra Imperija. Jos mitas įsigraužia į tautas, į nacionalizmo pokalbius, kompensuoja globalizacijos suvokimą, pateisina geidulingą geografinį ir istorinį žvilgsnį. Imperija žada pergales ne tik šiandien, bet ir praeityje, atveria plačiąsias stepes ir beribius okeanus, gundo garbingumu ir orumu sielas, kurios nesugeba atrasti laimės savo kasdienybėje. Sutriušusi sodyba, bet užtai žirgus svetimose jūrose girdai, nepravažiuojami keliai, tačiau akys vagoja Mėnulio slėnius. Imperijos mitas šeria pranašumo geismo krosnis.
Šiuolaikinis poststruktūralizmas pastebi, kad žiojinti sielų tuštybė pasireiškia kaip nepasotinamas nepasitenkinimas: joks smulkus kasdienybės laimėjimas, atrodo, negalės pasotinti svetimų žemių užkariavimo, svetimų tautų privertimo būti nuolankiomis, svetimų rasių nusižeminimo troškulio. Šitaip semiotikai, filosofai aiškino nacistinį III Reicho mitą, imperinius kolonijinius Prancūzijos ar Didžiosios Britanijos lūkesčius, šitaip aiškinamas ir šiandieninis Rusijos geismas atvirsti Imperija. Imperijos mitas, populiarus tarp Rusijos nacionalistų, yra pozityvus, gyvenimą teigiantis, už kurio nieko nėra: už jo nėra nieko reikšmingo, išskyrus šitą metafizinį nepasitenkinimą.
Šiandieninis imperijos geidulys yra siejamas su traumos slėptimi: su neapibrėžtu nepasitenkinimu, menkumo jausmu, orumo netekimo baime ... Apie savą imperiją pasakoja ne tik rusai, bet ir lietuviai, baltarusiai, lenkai, vengrai, austrai, vokiečiai, italai, ispanai ... Beveik visos istorinės tautos sukūrusios valstybes puoselėja šį tuštybės mitą. Tačiau Rusijoje šis pozityvusis pasakojimas apie imperiją-viziją buvo paverstas masine propagandine praktika ir suderintas su Sovietų Sąjungos ilgesiu.
Šiuolaikinis rusiškas imperijos mitas suskilo į kelis vienas kitam aktyviai prieštaraujančius pasakojimus. Vieną jų puoselėja Sovietų Sąjungos restauracijos svajotojai. Veikiausiai, tai yra silpniausioji šio mito deformacija ir jai atstovaujanti grupė. Stipriausią puoselėja ne tik antrosios Kremliaus lygos komandos, pradedant A. Duginu, bet ir tie, kurie šneka apie dvasines Rusijos ir Sirijos sąvaržas. Tačiau auga ir trečioji deformacija: antibolševikiniai imperialistai, pavyzdžiui, „Rusų centras“. „Rusų centro“ aktyvistai vadina save Baltosios armijos, generolo A. Denikino sekėjais, o Baltijos šalių ir Ukrainos išsivadavimą laiko geru smūgiu bolševikinei Rusijai. Po pergalės prieš ją šie patriotai tikisi atkursią naują imperiją, kur žada pagarbą ir pagalbą mažosioms tautoms, panašiai kaip visi kolonistai gerbia savo orientą.
Šios imperinio diskurso deformacijos, pasak R. Barthes, yra normalus mito krypsmas, jo natūrali raida atspindinti geismo neapibrėžtumą ir pasakojimų kompensacinį charakterį. Kremliaus imperinis pasakojimas nebepatenkina visų lūkesčių, neužtikrina išsilavinusių ir laisvų žmonių didingumo ir orumo troškimo. Tačiau šis pažeminimą įveikiantis mitas gali būti pakeistas ir kitu pozityviu, patraukliu pasakojimu.
Barthes pastebi, kad teigiantys pasakojimai, kurie slepia įvardytą geismą ir prasmės tuštumą negali būti iš esmės sukritikuoti. Kritika ne tik demaskuoja melą, bet ir atveria tuštumą, kuri kartais sukelia dar didesnį nepasitenkinimą ir pasipriešinimą galimam žeminimui, nosies baksnojimui į išgriuvusias tvoras ir beteisiškumą. Todėl gyvenimą teigiantys pasakojimai yra privalomas veiksmas, kuris seka po kritikos, nauji mitai ir naujos istorijos, kiek jos nebūtų romantiškos.
Tiesa kai kurie „gerieji“ pasakojimai užkariauti Sibirą, palenkti Arktiką, perskrosti kosmosą, išdirbti stepes, nutiesti tiltus gali būti arba įvietinti, priartinti individui, arba pakeisti kitais pozityviais pasakojimais: ... parašyti knygą, nutapyti gyvenimą... Apšviestoji kritika, dezinformacijos demaskavimas yra iliuzija, kad pašalinus mums kenksmingą mitą rasime kokią nors protingą ar prasmingą istoriją ar sąmonės sluoksnį. Lietuviai, bijantys ir kritikuojantys baltarusių nacionalistų mitą, esą Litva tai – Naugarduko Baltarusija, nebendrauja su tais, kurie pasiūlytų kokią nors prasmingą pasakojimo alternatyvą, o kritikuoja, bandydami parodyti, kad baltarusių nacionalistas tėra tamsus ir geidulingas masių atstovas.
Žeminanti kritika ir nuolankumo reikalavimas visados tik įžiebdavo geismo krosnis, reikalaujančias didingesnių mitų ir aistringesnės kovos. Barthes požiūriu, iki mito nėra nieko, o savimi besimėgaujanti kritika atverią šį, dažniausiai ne savo, o svetimą niekį ir tvirtina: jūs esate niekas, žemesnės kastos, negarbingi, neturintys orumo, pavojingi, begėdžiai, cinikai ... Lietuviškoji propagandos kritika yra panaši į tą naivų demaskuotoją, kuris atvėręs pragaro ugnis nebežino ką toliau daryti. Panašiai elgėsi apšviestieji ateistai, kurių niekinanti kritika ir religinių vizijų atmetimas įplieskė tikėjimo ir maldos ugnį.
Žinoma, propaganda būna baisi. Jos įkvėptas Europos Vakarų saulėlydis šiandien prasideda Rytuose. Kai tik žmogus nustoja dirbti savo kasdienybės puoselėjimo darbus, kai tik nebesukuria gausių pasakojimų apie dievus ir velnius, apie vestuves ir senatvę, apie aitvarus ir žiniuonius, apie kiberpankus ir spalvotus emo ... visa pradeda pamažėle aižėti. Pasaulio ardymo būdai yra du: įvairovę niokojanti propaganda ir nuo jos nuodų gelbstinti kritika. Kritika yra nuodai prieš nuodus, todėl tikėtis vien tik gerųjų pasekmių iš jos neverta, o veikiau laukti blogųjų rezultatų sumažinimo. Kai kritika neveikia, ir kai diktatoriai naujaisiais mitais žadina senuosius geismus, nubunda gaivalai: nepakanta ir emocinis šaltuma svetimiems, godi trumparegystė ir visų įtarinėjimas.
Neapykanta ir nirtulys užgožia kalbą ir supratimą, pašalina ne tik kritiką, bet ir kitų pozityvių pasakojimų galimybę. Kitoks pasakytas žodis yra vertinamas arba kaip tinkamos anglys į masių geismo krosnį, arba kaip galimas suokalbis, grėsmė. Moksliškai tai pavadinčiau: diskomunikacija, susikalbėjimų griūtimi ir, atitinkama, komunikuojančio proto saulėlydžiu. Šiandien jis prasideda Rytuose, bet jau ir mes esame į jo slopstantį raudonį įsitraukę. Panašiai buvo prieš I Pasaulinį karą. Tada tarptautinė diplomatija vis labiau silpo, o pasaulio laikraščiai mirgėjo suokalbių, neapykantos ir pavydo antraštėmis bei savo teisumo įrodinėjimas kuriant tarptautinius blokus ir audrinant mases. Šiandien, dėl informacinių industrijų raidos, dėl naujųjų medijų ir interneto technologijų nirtulio ratas gerokai išsiplėtė ir tapo hiperrealus: įsiskverbiantis į kiekvieno namus ir supriešinantis draugus ir šeimas.
Atskleiskime nesusikalbėjimo ir nesuvokimo žemėlapius. Jie aprėpia visą buvusią SSRS. Apie oficialų Kremliaus ir LR prezidentūros, Maskvos ir Vilniaus nebesikalbėjimą ir nirtulingą vienas kito negirdėjimą galime ir nekalbėti. Paprastai šitoje vietoje prašoma įvardyti, kas kaltas. Ir štai čia yra pirmasis tamsos ir neapykantos suvedžiojimas. Pradėti kalbėti tema „kas kaltas“ ir kiek privalo už tai sumokėti, vadinasi čia pat nutraukti klausą ir regą, pasinerti į tūžmingą kalbą ar į nesibaigiantį atlygio lūkestį.
Pakreipti Kremliaus pasakojimus nėra galimybės, nebent palaikyti tuos, kas siekia juos pakeisti. Kiti nesusikalbėjimai yra lengvesni: net Baltarusijos prezidentas A. Lukašenka atrodo tiesiog šelmiškas diktatorius. Šelmis, vadinasi ir blogas, ir slapta – galima kalbėtis. Tačiau netiesioginis, primerktų akių, klastos šnekėjimasis anaiptol nėra nei kūrybingas, nei siūlantis plačias komunikacines alternatyvas.
Apie nesikalbėjimą su Lenkija nepriimta daug svarstyti. Seni prieškario pasąmonės rūsiai dar vis garuoja, kvailindami protus. Simptomiška yra nepakanta savo pačių šimtmečius Lietuvoje gyvenantiems piliečiams ir aklai kratantis kelių raidžių reformos. Nekalbu ir apie Latviją ar Estiją, su kuriais vaizduojamas didelis bendrumas, nors nėra bendrų švenčių, o tik tylus lenktyniavimas dėl pranašumo.
Būdas įveikti sudaiktintą vienas kito aiškinimą yra ugdyti bendrą emocinį jautrumą, susijusį kalbėjimąsi ir vadinasi bendras istorijas. Tokiomis šiandien negali tapti nei naujasis Kremliaus imperializmas, nei lietuviškas aukos sindromas, nei baltarusiškas „būti tikrąja Litva“ geidulys. Emocinio jautrumo pasakojimai yra apie panašius vargus ir meiles, apie panašias širdies dramas ir to paties likimo sprendimus. Tokia kalba gali prasidėti bendrų kasdienybės struktūrų analize ir kritika: pavyzdžiui, pasakojimai apie betoninių sovietinių daugiaaukščių rajonų likimą. Sudaiktintas gelžbetoninis mąstymas, kurį generuoja tokie rajonai yra bendras Čekijai, Lenkijai, Baltarusijai, Rusijai, Lietuvai ...
Sovietinė komunalinė revoliucija pasireiškė tuo, kad valstiečiai buvo perkelti į ankštas „chruščiovkes“ su centriniu šildymu ir visuomeninio maitinimo valgyklomis aplinkui. Valstiečių vieškeliai į miestą ir komunalinis perversmas suformavo kartas, kurios iki šiandien kasdienybę suvokia panašiai ir traumiškai. Tačiau šią kritiką turi papildyti pozityvūs pasakojimai, pavyzdžiui, apie miestų regeneracijų patyrimus. Maži fabrikiniai miesteliai yra kita tema, atskleidžianti dabartinių vaiduoklių miestų kilmę, iš kurių žmonės bėga į sostinių pažadėtą gyvenimą ar pasineria į alkoholio ir demotyvacijos liūną. Mažųjų miestelių prisikėlimo gerosios istorijos yra dar viena šiandien visiems svarbi tema. Kasdienybės pasakojimai aprėpia kalėjimų ir mokyklų būklę, klinikas ir poilsiavietes, bažnyčias ir subkultūras. Tačiau, pripratusiam gerti iš karo kraujo duobės dažnai nesinori pereiti prie tokio atrodo mažai didingo vegetariško kalbėjimo.
Dar vienas iš teigiančių kalbėjimosi būdų yra šventės. Ar dar turime bendrų? Su Rusija? Nebėra nei vienos, tik, galbūt, prabundantis lojalumas stačiatikių (Lietuvoje) ir katalikų (Rusijoje) Kalėdoms. Sovietmečio socialistinių švenčių butaforija nusipelno veikiau kritikos, bet kas po to: nulinio susikalbėjimo būsena? Nors, pavyzdžiui, solidarumo ir darbininkiškos šventės galėtų būti girdimos, jei tik kas jas gebėtų laisvai švęsti: Kovo 8 ir Gegužės 1, tarptautinę moterų solidarumo ir darbininkų bendrystės šventes. Kovo 8 galėtų virsti genderinės laisvės ir bendradarbiavimo diena, o Gegužės I kovos prieš engimą santalka. Toks veiksmas, be abejo, padėtų Rusijos liberaliam ir kairiajam, bet ne komunistiniam, sąjūdžiui, jei tik Lietuvoje genderinė demokratija nusipelnytų būti geruoju pavyzdžiu, o ne panašia į Rusiją tamsa.
O kartu su lenkais, ar švenčiame? Paskutinis bendras vaizdas buvo aviakatastrofoje žuvusio Lenkijos prezidento Lecho Kaczynskio laidotuvės, kai Lietuvoje buvo paskelbtas gedulas. O pozityvią, nesusijusią su tragedija, šventę kartu su lenkais ar galime surengti niekieno neverčiami? O su baltarusiais, gal Žalgirio ar Oršos mūšių? Juk šitos mitinės garbės, kuri remiasi kraujo bendrumo pasakojimu, nebegalime pasidalinti su slavais. O su latviais, gal baltų tikėjimo ugnies sąšauka ir Lyguo – Joninės? Tačiau Baltijos komunikacinė bendrybė yra užgožta instrumentinio bendravimo: pervažiuoti per kaimyninę šalį, išskristi iš ten.
O gal kartu rengti bendrus kultūros forumus, atskleisti dvasinę daugiabalsystę, stilių polifoniją ir taip kurti pozityvius pasakojimus? Pavyzdžiui, pozityviu ir pasaulį įtvirtinančiu kalbėjimu būtų kaimyninių literatūros Nobelio premijų minėjimai: I. Bunino (Lietuvoje beveik nežinomo), M. Šolochovo (itin kritiškai Lietuvoje vertinamo), A. Solženycino (dar kartą įgarsintų pogulaginius balsus) B. Pasternako, Cz. Miłoszo (pagaliau, atsidusite, kažkas susieta su Lietuva ir toliau nuo Rusijos), J. Brodskio, W. Szymborskos (kas ją pas mus skaito?), S. Aleksievič.
Lengviausiai šiandien būtų diskutuoti Aleksievič kūrybą, atvirą posovietinio mentaliteto traumoms, banalumui, pavydui, karo duobei, kitaip tariant mums. Tačiau, net šių poetų ir prozaikų atmintis ir interpretacijos yra persmelktos tautinio cinizmo ir nepakantos, kuri tik rodo neatpažinimo, kultūrinio autizmo, politinio aklumo mastą, prilygstančią katastrofoms. O gal reikėtų sukurti, pradžiai Baltijos–Juodosios jūros regiono literatūros, kino, dailės, teatro premijas? Ne tautines, uždaras, kurios remia mūsų uždarumą, o atverties?