Analizuodamas Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus veiklą priėjau prie labai elementarios išvados – tokiu pat Marytės Melnikaitės principu pradedama dirbti ir Vilniuje. Klausk neklausęs, nieko tau neatsakys. Istorijos dėl paklausimo, kaip vyksta pasiruošimo daugiafunkcio sporto komplekso (Šeškinės stadiono) statyboms darbai virto panašia istorija su kulminacija Tarybos posėdyje.
Kad nuomonė nebūtų vienpusiška, pasidalinsiu dviejų politikų pokalbiu, vienas būsiu aš – Algis Čaplikas, kitas bus Remigijus Šimašius. Tema – nacionalinio stadiono statybų eiga.
Algis Čaplikas: „Mere, paklausimas buvo pateiktas Jums, Vilniaus miesto merui, darbo grupės pirmininkui, kurį patvirtino LR Ministras pirmininkas. Jūs turėtumėte turėti tam tikros politinės drąsos, atsakomybės išeiti ir padaryti tą pranešimą. Perskaityti. Tai Šiupšinskas, tai Grinius, tai dabar ant moters nurašė. Tai jeigu nuo šios dienos tikrasis Vilniaus meras yra ponia Alma Vaitkunskienė, tai mes su ja ir bendrausime, kaip su tikrąja Vilniaus miesto mere. Sveikinu Vilniui įgijus naują Vilniaus miesto merą, o Jūs toliau pirmininkaukite tarybos posėdžiui.“
Remigijus Šimašius: „Gerbiamas Algi, na visų pirma, mano supratimu Jūsų replika "Dabar ant moters nurašėte" buvo seksistinė ir visiškai nepadori. Aš manau, kad Jums reikėtų gerbiamos Almos atsiprašyti, padorus vyras taip ir padarytų. Antras dalykas, Jūs keliate tą klausimą penktą kartą, man atrodo, ir man adresuotą klausimą aš prašau atsakyti Almą Vaitkunskienę, kuri ir išdėstys visą planą, kadangi mano pavedimu atitinkamas užduotis ir atlieka. Jeigu kam nors dar neaišku, galite aiškintis iki nukritimo.“
Aš, būdamas padorus vyras, iš karto vos tik buvo suteikta proga atsiprašiau Almos Vaitkunskienės už tai, kad pavadinau ją moterimi. Nuo šiol įsipareigoju vadinti ją vyru. Va taip sėkmingai ir greitai esu įpratęs spręsti visus nesusipratimus, kurie atsiranda ne iš mano klausimų ir darbų, o iš Vilniaus mero bijojimo atsakyti į mano klausimus apie jo darbus.
Kodėl jis bijo? Todėl, kad mes nesėdime vietoje ir bendraujame su valstybinės valdžios institucijomis klausdami, kaip vystomas šis projektas. Atsakymai, kurie mus pasiekia yra mažų mažiausiai apgailėtini. Atsiliekame beveik pusmetį nuo patvirtinto darbų grafiko.
Dienos pabaigoje – rezultatas kaip buvo nulinis, taip ir liko nulinis. Supratome, kad kažko nedaro Vyriausybė, įvairios ministerijos, Kūno kultūros ir sporto departamentas.
Įspūdis toks, kad meras dar nesuprato, kad dirba ne Gedimino, o Konstitucijos prospekte. Koks kertinis šių prospektų skirtumas? Viename, Teisingumo ministerijoje, užtenka popierius pakilnoti, raštus pasirašyti, kitame, Vilniaus savivaldybėje, reikia įdėti daug darbo, kad kas nors judėtų į priekį.
Jeigu žiūrėtume į tuos projektus, kurie reikalavo ilgalaikių sprendimų, investicijų ir tarpinstitucinio bendradarbiavimo, buvęs Teisingumo ministras nė vieno iš tokių projektų nėra įgyvendinęs. Puikus to pavyzdys - rakštis kiekvieno Teisingumo ministro kėdėje kalėjimo iškėlimas iš Vilniaus centro ir naujo įrengimas.
Nieko neveikti ir atsakomybės vengti. Ką nori pasakyti? Problemos su šilumos tinklais? Kalti konservatoriai. Sustabdyti projektai (beje net tie, kuriuos anksčiau pats RŠ entuziastingai palaikė)? Kalta buvusi valdžia. Pradėti tyrimai dėl neskaidraus privačių darželių rėmimo? Puolimas iš socialdemokratų. Sunku gyventi, kai aplinkui vieni priešai ir kenkėjai. O gal kalta naujoji vadyba – Marytės Melnikaitės sindromas?
P.S. Prieš kelias savaites vienoje svarbiausių Vilniaus įmonių Šilumos tinkluose įvyko neeilinis įvykis – atsistatydino naujoji įmonės direktorė ir beveik visa nepriklausoma valdyba. Vėl kreipėmės raštu į merą, prašydami pateikti informaciją, kas vyksta. Atsakymą gavome beveik tradicinį – informaciją Jums pateiks ..... ne, ne administracijos direktorė A. Vaitkunskienė , o vicemeras V. Benkunskas. Lauksim, ką mums paaiškins dar vienas mero dubleris.