„Nežinome, ką ir kaip daryti, darykime kaip estai. Netikite Darbo partija, daryķite kaip estai“, – gundo DP zicpirmininkas ir siunčia kolegoms žinią, kad Estija minimalią algą didina iki 430 eurų. „Mes su jumis,Valentinai!” – suklykia egzaltuota darbinių špitolės klupinėtoja. Darom kaip estai – ir jau be problemų?
Tarkim, padarėm. Užsigeidę galėtume estus ir perspjauti. Vyriausybė tik braukšt balsavimą, ir gatava. Pavijom ir pralenkėm. Per barzdą varvėjo, burnoje neturėjom. Bet ar estai daro tik minimalią algą?
Pradėkim nuo užsienio skolos. Lietuva, priešingai nei Estija, jau gerus 15 metų, taigi maždaug nuo pat tada, kai po kraštą ėmė blaškytis R. Pakso ir V. Uspaskicho geresnio gyvenimo iš valdžios malonės šmėkla (tuo pat metu algas kai kam begėdiškai mokant vokeliuose), vis labiau gyvena skolon. Lietuvos skola siekia 41,7 proc. bendrojo vidaus produkto, Estijos – 10,3 proc. BVP.
Tokį skirtumą supras net laidos „Klausimėlis“ personažai. Jei darbiniai yra dar kvailesni – kitas skaičius: Lietuva skolos palūkanoms šįmet sukiš 542 mln. eurų, o Estija – tik 21 mln. eurų. Darom, kaip estai?
Skola nieko nereiškia, svarbu, kad valstybė būtų konkurencinga, žmonės išsilavinę, o verslas lankstus? Žiūrim, ką turim.
Pagal konkurencingumą Lietuva yra 36-a pasaulyje, Estija – 29-a. Maždaug? Taip, jei ne darbo rinkos efektyvumo praraja: Estija – 17-a, Lietuva – 53. Pagal darbuotojo atleidimo kaštus Estija – 55-a, Lietuva – 109-a! Pagal galimybę gauti kreditą Estija 40-a, Lietuva – 91. Užtat miela malonu, kaip pas mus bankai kovoja su greitųjų kreditų bendrovėmis – ir Seimas, ir žurnalistų brolija su jais „ura!“
Pagal švietimo kokybę taip pat tenka slėptis po lapais, ir tikrai ne mažesnė minimali alga dėl to kalta, kad Estija čia – 35, o Lietuva – tik 53-a. Greičiau priešingai, už minimalią algą, kad ir kokia ji būtų, gerų mokytojų, ką jau kalbėti apie užsienio profesorius, neprisikviesi, o turguje prekiaujančiomis lituanistėmis ar sociologėmis ekonomikos nepakelsi.
Išvis į ką orientuojamės, kai galvojame apie lietuvį, kuriam netrukus teks dirbti sudėtingiausius įrenginius spausdinančių printerių eroje? Ar bent galvojame?
Jei pagalvojame, tai vis apie minimalią algą. Į Edukologijos universitetą šįmet studijuoti kūno kultūros įstojo 165, šokio – 23 abiturientai. O chemiją ir fiziką pasirinko vos 1 pirmakursis. Iš viso. Informatiką – 0, matematiką – 6. Taip pat, kaip pernai, užpernai ir užužpernai. Kas tada mokys vaikus dirbti technologijų eroje? Estai gaus dideles algas, o lietuviai šoks „Žvirblelį nabagėlį” ir užsiims joga. Už minimalią.
Užsienio investicijos, palygnti su BVP, pirmąjį metų ketvirtį – minus 0,39 proc. Eksportas, palyginti su pirmuoju 2014-ųjų ketvirčiu, smuko 0,3 proc. Kas toliau, kai elektros kaina pramonei ir verslui Estijoje yra 7,9 ct/kWh, o Lietuvoje – net 9,6 ct/kWh? Net Vokietijoje ir Danijoje elektra 1,5 centro pigesnė nei Lietuvoje! Kaip konkuruoti? Darom, kaip estai?
Prieš dešimtmetį 10 tūkst. gyventojų Lietuva turėjo 83 lovas ligoninėse, ir tai buvo per daug, o dabar jų – jau 90. Estijoje 1 000 gyventojų tenka 5,3 lovos, Lietuvoje – 7. Beveik dviem daugiau! O tai juk kainuoja – mums visiems.
Kodėl čia darbiniai nesiūlo daryti, kaip estai? Kodėl jie, trejus metus turėdami Švietimo ir mokslo ministeriją, nesiėmė žygių sujungti nelaikšių aukštųjų mokyklų, kurių chemijos ar fizikos laboratorijose tikimybė pamatyti dramblį ar net mamutą yra tūkstantį kartų didesnė nei studentą?
Mūsų yra daugiau nei estų, gali vamtelėti feisbuko išminčius, kurio IQ pranoksta „Klausimėlio“ personažų arba bent taip jis yra įsitikinęs.
Ką gi, vien 2012-2015 metais Lietuva prarado 82 000 žmonių. Prieš 13 metų mokyklose mokėsi beveik 600 tūkst. vaikų, pernai – tik 314 tūkst. Dukart mažiau. Per pastaruosius trejus metus bendras vaikų skaičius Lietuvoje sumažėjo 22 180!
Minimali alga yra ekonomikos rodiklis, bet tikrai ne iš svarbiausių dešimtuko. Ne dėl to Estijoje geriau gyventi, kad ten minimali alga – didesnė. Minimali alga Estijoje yra didesnė, nes ten gyventi geriau, o gyventi ten geriau todėl, kad Estijoje žmonės dirba daugiau ir protingiau, o svarbiausia – valdžia mažiau kišasi į jų darbą.
Pagaliau jei trečdalio lietuvių svajonė tėra gauti didesnę minimalią algą, tai Lietuvos ateitis – cento neverta. Konkurencinę kovą atlaikys ta šalis, kurioje dauguma žmonių svajoja apie didelę algą. Ir tam ruošiasi, be abejo. Lietuva išvis čia atrodo, kaip neandertaliečių urvas, nes trečdalį visos didelės algos, priešingai nei Estijoje, čia dar pavagia „Sodra“.
Savaitgalį vėl rodė „Klausimėlį“. Ar jo personažai gali sukurti konkurencingą Lietuvą? Tai į ką orientuojamės, kokius uždavinius keliame sau ir savo politikams? Norime, kad visa Lietuva tokia būtų? Tuk tuk, užtat su mazuroniškai padidinta minimalia algike?
Jei taip, tai jau 2021 metais Lietuva prieis liepto galą. Ir visai nesvarbu, kokio dydžio tada bus minimali alga. Kelias į ateitį veda tik per dideles algas. Kurių neįvesi dekretu. Kurias reikia užsidirbti. Pamiršus ilgas atostogas, ilguosius ir apskritai savaitgalius. Tik tokias algas gaunantys žmonės kuria ir laimi. Galiausiai tik tokie garantuoja uždarbį ir „Klausimėlio“ personažams.
Netrukdykite tiems, kurie moka ir gali dirbti. Atriškite verslui rankas, ir emigracija sumažės. Pasirūpinkite, kad moterims būtų naudinga gimdyti, o taip pat naująja mokytojų karta. Kad būtų kam ir ką chemijos ir fizikos mokyti. Ir nustokite spausti vašką iš minimalios algos š… Kas iš to, jei minimali alga bus kaip estų, kai vidutinė alga Estijoje – 1082, o Lietuvoje – tik 714 eurų. Ar nekeista, kodėl tas skirtumas padidėja kiekvieną kartą po to, kai mūsų valdžia padidina minimalią algą? Taip bus ir šįkart.
Norite daryti, kaip estai? Liežuviu ir dekretais neišeis – per ilgas sąrašas (skaityti iš pradžių). Tam reikia kietesnių pautų. Tų, kurie esate valdžioje.