Taigi, jam skauda ne dantį, ne koją ir ne virškinimo sistemą. Skauda (senoviškai tariant) sielą. Tačiau ir tai netikslu. Mat vieta, kurią skauda – ne žaizda psichiniame „aš“, ir ne infekcijos apniktas dvasinis organas, o vieta kitame: skauda „kažkam“ (Sirijos pabėgėliams, Afrikos vaikams, Holokausto aukoms, pažemintiesiems ir nuskriaustiesiems, žmonijai-apskritai), o L. Donskiui jų skausmas ataidi, redukuoja – jaučiasi kaip savas (maliarinė karštinė krečia kaimą prie Kongo – „Ak!“, prakaitu išpiltą kaktą braukia profesorius; Bavarijos kalnuose nukrito lėktuvas – „Man gelia jūsų lūžusius sąnarius!“, tvirtina jis ir nemeluoja: iš tiesų gelia). Empatiškiems individams taip būna.

Ypač jeigu jie talentingi („Kas yra talentas? Tai gebėjimas sielotis dėl kitų [...]“, – sakė vienas dorybingas komikas; norite atrodyti talentingais? Pasisielokite!). Nors, pala, pala: argi ne fašizmas manyti, jog žmonės skirstytini į talentingus ir nelabai? Idant ši trikdanti mintis nurisnotų nepastebėta šalin, profesorius skubiai patikslina retoriniu klausimu: „O gal gebėjimas patirti svetimą skausmą yra ne talento, o tiesiog buvimo žmogumi apibrėžimas?“ Voilà : talentas lygu buvimas žmogumi (visi mes žmonės, visi talentingi) lygu „jaučiu tavo skausmą“ lygu talentas! Fašizmas nugalėtas. Skausmas cirkuliuoja laisvai. Ratas užsidaro.

Įrodinėti šių teiginių teisingumą (ar sekos logiškumą) – ne itin prasminga. Tuo labiau – aiškintis, kas motyvuoja konfliktus, priešiškumus, nesusipratimus ir – kartais – valingus atsisakymus suprasti (tampančius taip pat ir įvairių skausmų bei keistų jausmų keistose vietose priežastimi). „Todėl lieka tik toks paprastas kelias – nieko nesistengti įtikinti ir nekovoti dėl nuomonės ar interpretacijos, o geriau suprasti, kad kitam žmogui skauda. Laimėta diskusija ir savo oponento surietimas į ožio ragą juk yra etiškai bevertis. Kas čia ką laimi, išskyrus patenkintą tuštybę ar noro dominuoti patenkinimą?“(t.p.).
Va taip paprastai: žmogus yra skaudanti būtybė, klydo tie, kurie laikė jį dar ir mąstančiu. Kam vargintis ir ieškoti argumentų, grįsti pozicijas, tikrinti duomenis, analizuoti, interpretuoti, kam klausti, kas tikra ir teisinga, jei viso labo pakanka surasti, „kur žmogui skauda“, ir laštelėti ant jo žaizdos empatijos balzamyčio?
Nida Vasiliauskaitė

Va taip paprastai: žmogus yra skaudanti būtybė , klydo tie, kurie laikė jį dar ir mąstančiu. Kam vargintis ir ieškoti argumentų, grįsti pozicijas, tikrinti duomenis, analizuoti, interpretuoti, kam klausti, kas tikra ir teisinga, jei viso labo pakanka surasti, „kur žmogui skauda“, ir laštelėti ant jo žaizdos empatijos balzamyčio? Juk mąstymas – simptomas, skausmo funkcija. Ergo, nutilkime ir apsikabinkime. Po kieno nors pakankamai plačiu – sutaikančiu – skvernu.

Kai ką man tai primena: diskusijas apie empatiją ir netikėtai pražūtingą ištisam politiniam judėjimui jų rezonansą. Todėl, kad tai buvo DISKUSIJA. Nes diskusijų, pasak politinių empatų, NEREIKIA. Netgi apie empatiją. TUO LABIAU apie empatiją. Mat, bediskutuojant, gali paaiškėti, kad pastaroji, kaip terminus technicus, reiškia kur kas daugiau nei primityvistinį (ir veidmainišką) „jaučiu tavo skausmą“, kuriuo kadaise pradėjo ir baigė ano numirusio judėjimo tada dar apygyvis pretendentas į lyderius Andrius Bielskis (dar vienas profesorius, atkakliai atsisakęs atsiversti bent jau žodyną). Empatai labai sąmoningai nori ir siekia ne Proto, o Palatos utopijos: pasaulio, kuriame visiems ką nors skauda, o jie, gerieji terapintojai, supratingai visus apkabina ir girdo sriuba mainais į mentalinį štilį.

Tačiau šis L. Donskio straipsnelis – net ne apie skausmą ar jo pajutimo talentus. Ir ne apie empatiją. Ne, [padriku „būkime tolerantiški“] turiniu ir [ašaringa, patetiškai myzgančia, didaktiška, pretenzingai apvelta klasikų citatomis] forma jis iliustruoja tai, ką kraštutiniai dešinieji pavadino bjauroku terminu „tolerastija“: vartojamas, tiesa, dažnai kvailai ir ne vietoje, vis dėlto jis turi savo tikslų referentą – tikrai egzistuoja diskursas, įkūnijantis tai, ką būtų teisėta pavadinti atitinkamu užgauliu žodžiu: egzaltuotai nešvankią globėjiško „jautrumo“ pozą kaip politinę programą „nugludinti visus kampus“.

Tik anaiptol ne klasikinė kairė, siekusi politinės intelekto utopijos, jį pagamino, o bernardiniškai-santarietiška kompanija („Santaros-Šviesos“ aplinka, t.y. smetoniški tautininkai, išeivijoje tapę liberalais ir dabartinėje Lietuvoje suinteresuoti vakarietiškos kairės prezencija, kuri jiems oponuotų, bet tik dėl galiausiai neesminių dalykų, o esminiai – pastoliai ir tikslai – būtų bendri), besidriekianti iki pat bandančių tą vakarietišką kairę žaisti (būtent pastarieji, pasivadindami „tolerantišku tavo draugu“, formalią sąvoką „tolerantiškas“ pavertė „homoseksualus“ eufemizmu, tarsi homoseksualumas diktuotų specifinį charakterį – prielaida ta pati, kuria remiasi ir jų priešai tautininkai; et vice versa: dešiniųjų isterija dėl sekso skandalais „susikompromitavusių“ politikų yra tos pačios kilmės kaip ir kairiųjų isterija dėl politiškai nekorektiškų anekdotų).

Politinis subjektas, kurį konstituotų svetimi skausmai, nusiritantys per jį pagal viešumos komandą (suskaudo Šarliuije suis Charlie), būtų kuo mažiausiai subjektas ir kuo labiausiai objektas: minkomas, programuojamas, disponuojams kitų valios įrankis. Tylintis ir klusnus. Todėl atmesti šitą „Apsikabinkim, milijonai!“, manding, yra tiek subjektyvybės (subjectivity), tiek viešumos egzistencijos, jos galimybės sąlyga. Ne mažiau.