Tiek būta nerimo, nuogąstavimų ir oponentų pasipriešinimo, neva naujasis įstatymas sumažins galimybę turėti daugiau žemės tiek vienam asmeniui, tiek susijusiems asmenims.
Įstatymas veikia nuo 2014 metų sausio 1 dienos, tad šiandien drąsiai galiu pasakyti, kad ir Seime, ir spaudoje tvyrojęs nerimas nepasitvirtino.
Kas norėjo, žemės įsigijo, o pats įsigijimo procesas tapo daug aiškesnis ir skaidresnis. Kad didelių problemų įsigyjant žemę nėra, rodo ir jaunųjų ūkininkų, pateikusių paraišką gauti europinę paramą, skaičius. Jų buvo beveik 1,5 tūkst.
Tik labai gaila, kad net virš tūkstančio iš jų paramos taip ir negavo. O tai reiškia, kad jaunieji ūkininkai negalės realizuoti savo siekių arba juos įgyvendinti galės tik iš dalies.
Vadinasi, Žemės ūkio ministerija turi labai rimtai pagalvoti apie paramos priemonių efektyvumą ir atlikti rimtą analizę, siekiant išsiaiškinti ko mūsų žemdirbiai siekia, kokie jų norai ir lūkesčiai.
Neseniai buvo skelbta galimybė teikti paraiškas ES paramai gauti naujų miškų įveisimui. Deja, paramai gauti kreipėsi per pus mažiau gyventojų, nei buvo planuojama tokios paramos suteikti. Tai rodo, kad kažkur taip pat perlenkiama lazda.
Arba neįmanoma išpildyti sąlygų, arba žmonėms tai neapsimoka. Mišką reikia auginti labai ilgą laiką ir jei parama nežymi, tai žmonėms labai nesunku susiskaičiuoti ar verta šia veikla užsiimti.
Priėmę naująjį Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymą, žemės ūkio reformoje įnešėme daugiau skaidrumo, nes visa informacija apie parduodamą privačią žemę tapo vieša ir prieinama. Tačiau problemų su žemės nuoma, tiek valstybinės, tiek privačios, dar liko.
Nėra privačios žemės nuomos sutarčių apskaitos, ne visada sudaromos rašytinės sutartys arba žemė perleidžiama dirbti panaudos pagrindais.
Aišku, kad taip išvengiama ne tik mokesčių. Ministerija nesugebėjo užtikrinti, kad valstybinės žemės ūkio žemes galėtų nuomoti bendrovės ir ūkininkai, kurie patikėjo, kad jiems įsigijus papildomai gyvulių, bus sudarytos galimybės išsinuomoti žemės iš valstybės.
Praėjusių metų pabaigoje Seimas įstatymu apibrėžė, kad iki šių metų kovo 1 dienos piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, gali pakeisti ją lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti.
Tikėjausi, kad tas procesas bus greitesnis ir daugiau žmonių pasirinks tokį kompensavimo būdą, deja, iki šio laiko pasirinko tik virš 2 tūkst. buvusių savininkų. Iš jų tik 901-am yra suprojektuoti sklypai, nors pasirinkimui galimybės tikrai buvo didelės.
Ir tokiuose rajonuose, kaip Vilniaus, kur virš 5400 ha yra dar visiškai laisvų rezervuotų miškų, nebuvo suprojektuotas nė vienas sklypas grąžinti buvusiems savininkams mišku už turėtą žemę. Analogiška situacija yra Anykščių, Ignalinos, Molėtų, Šalčininkų, Zarasų rajonuose, kur yra beveik 31 tūkst. ha miškų.
Manau, kad kompensacija miškais vyksta per lėtai, o Nacionalinės žemės tarnybos skyriai padarė tikrai ne viską, kad šis procesas paspartėtų.
Taip pat sunkiai sekasi nuosavybės teises atkurti už kaimo gyvenamosiose vietovėse turėtą žemę – per metus tik 1252 miško sklypai suprojektuoti ir šiek tiek daugiau suprojektuota perduoti patikėjimo teise valdyti miškų urėdijoms – 12 tūkst. 135 ha, bet perduota tik 35 sklypai trims urėdijoms – 2 tūkst. ha, iš esmės Vilniaus miesto miškai.
Tai jei mes tokiais tempais ir toliau vykdysim žemės reformą, tai tikėtis proceso pabaigimo greitai nerealu. Likusiems rezervuotiems miškams privatizuoti turėtų būti rengiami aukcionai, valstybė gautų papildomų lėšų, iš kurių būtų galima tęsti reformą ir padaryti kitus darbus, susijusius su žemės klausimais.
Kiek valstybė turės praradimų, net ketvirtį amžiaus neišsprendus rezervuotų miškų likimo, nesunku paskaičiuoti. Man nesuprantama pasyvi Aplinkos ministerijos pozicija, kuri atsakinga ir už rezervuotų miškų likimą.
Turi būti paspartinti žemės ir miškų grąžinimo klausimai. Reikia paraginti ir savivaldybes, kad formuotų sklypus, nes gero požiūrio į buvusią nuosavybę tikrai trūksta.
Procesas užsitęsė, gyventojų problemos dėl jų turėtos žemės atgavimo dar taip ir neišspręstos. Deja, problemų Žemės ūkio ministerijai pavaldžiose institucijose dar daug.
Pastaruoju metu padaugėjo skundų, ypatingai miestuose, kad kai kurie klausimai sprendžiami be jokios logikos. Paminėsiu vieną, sakyčiau, absurdišką ukmergiškių šeimai nutikusį turėtos žemės Palangoje grąžinimo atvejį.
Šeima Palangoje turėjo 89 arus. Savivaldybė suformavo jiems 33 sklypus Palangoje, tinkančius namų statybai. Tačiau visuose šiuose sklypuose šeimai teko tik po keturis arus, o bendrasavininkių – 311.
Vien tik teisinė registracija kainavo beveik 1000 eurų. Ką daryti su šia žeme, kas prižiūrės šiuos sklypus, kas atsakys už sustabdytą miesto plėtrą? Man tai panašu į pasityčiojimą iš žmonių.
Ar projektuojančios organizacijos pasitelkia logiką, ar tai tik dokumentų ruošimas vien tam, kad paimti „gražius“ pinigėlius? Metodika, kuri tiko prieš dvidešimt metų, beviltiškai paseno, o Nacionalinė žemės tarnyba vietoj žemės reformos darbų spartinimo, paskendo tarpusavio ginčuose, įvairiuose skandaluose.
Kaimo reikalų komitetas, vykdydamas parlamentinę kontrolę, numato svarstyti, kaip vykdomi įstatymai žemės ir miško grąžinimo klausimais.