„Islamas nėra taikos religija. Islamas yra karo religija“, – tai yra ne islamo kritikų, mėgstančių sutapatinti visus musulmonus su teroristais, pareiškimas. Tai – IV ir jos lyderio išreikšta dogma. Apie ją gal ir nebūtume nieko girdėję arba ji niekam nerūpėtų, jei ne šio darinio reikšmė visam pasauliui. Galima tik stebėtis, kaip ši formaliai 2006 m. Irake įsteigta ir tuomet tik nedidelėje dalyje siautėjusi teroristinė grupuotė iš nedaug kam girdėtos, atrodo, eilinės galvažudžių gaujos tapo visą civilizuotą Vakarų pasaulį bauginančiu aštuonkoju.
Daugelio islamo tyrinėtojų nuomone, išsiplėtusi po sunitiškąjį islamo pasaulį IV yra didesnė grėsmė, nei kadaise buvo Al Qaeda. Šį teiginį patvirtina ne tik nesėkmingi kelių dešimčių pasaulio valstybių – tarp jų JAV, Jungtinės Karalystės ir net pastarųjų priešininkės Irano – bandymai karinėmis priemonėmis įveikti grupuotę ir jos sekėjus, bet ir IV ambicijos bei tikslai.
Formaliai vos kelias dešimtis tūkstančių aktyvių kovotojų vienijantis darinys turi daug sąsajų su minėta Al Qaeda, tačiau viena iš Vakarų šalių klaidų, leidusių iškilti IV, ir buvo ta, kad ji vertinta kaip dar viena teroristinė grupuotė. Nemažai vertintojų ilgą laiką bandė įrodinėti, kad IV iš viso nereikėtų išskirti iš likusių teroristinių grupuočių – esą ji neverta tokios garbės. Tačiau akivaizdu, kad per pastaruosius dešimt metų įvairių nuopuolių ir pakilimų patyrusio priešininko nuvertinimas dabar skaudžiai atsiliepia tiek musulmoniškoms Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų valstybėms, tiek Europai ir iš esmės Vakarams.
Per pastaruosius kelerius metus JAV iš pradžių slapta, o vėliau ir atvirai metė milžinišką karinę galią prieš IV – surengta tūkstančiai antskrydžių prieš teroristų taikinius Irake ir Sirijoje. Į Iraką po kelerių metų pertraukos vėl grįžo JAV kariai – šį kartą jau ne kaip okupacinių pajėgų dalis, o kaip kariniai patarėjai, bandantys padėti Irako saugumo pajėgoms, nesugebančioms susitvarkyti su IV. Pastaroji, skirtingais skaičiavimais, šiuo metu kontroliuoja apie trečdalį Irako teritorijos – kelis kartus didesnį plotą, nei visos Baltijos šalys kartu sudėjus.
Galima teigti, kad IV iškilti tam tikra prasme padėjo klaidingas Vakarų požiūris. Praėjusį gruodį dienraštyje „The New York Times“ pasirodė žinia, kad JAV specialiosioms pajėgoms Artimųjų Rytų regione vadovaujantis generolas Michaelas K. Nagata ėmėsi netradicinių priemonių kovai su IV – sukvietė įvairių sričių specialistus, pavyzdžiui, ekonomikos profesorius, kad pamėgintų suprasti IV veikimą. Straipsnyje cituojamas generolas, kuris esą teigė, kad Vakarai dar tik pradeda suprasti tikruosius IV tikslus: „Mes dar nesunaikinome idėjos. Iš tikrųjų mes dar net nesuprantame jų idėjos“. Nagata mandagiai perspėjo, kad ankstesnės kalbos, esą IV yra anti-islamiškas darinys, buvo ne šiaip klaidingos, bet ir ydingos. Priešingai – ši grupuotė yra itin islamiška, tiesiog demonstruoja laike įstrigusį pradinį islamo sklaidos požiūrį. Su tuo sutinka ir islamo tyrinėtojas Graeme’as Woodas, kuris stengiasi išsklaidyti mitus apie IV: „Tai nėra tiesiog gauja psichopatų, tai yra religinė grupuotė su kruopščiai apgalvotais įsitikinimais, tarp jų – apokalipsės motyvu“.
Kai kurie ekspertai IV iškilimą vertina kaip civilizacinį iššūkį – barbariški žiaurumu pagarsėjusios grupuotės išpuoliai tarsi ir sustiprina tokį įspūdį. Sadistinės priemonės, kuriomis sėjama baimė tarp priešininkų, ne tik mums, bet ir daugeliui, net labiausiai atsilikusiose šalyse gyvenantiems žmonėms atrodo protu nesuvokiamos. Todėl susidūrus su patologiniu žiaurumu, neretai kyla noras demonizuoti priešininką, priskirti jam biblinį, šėtonišką vaidmenį. O įdomiausia tai, kad pati IV pastarąjį vienos konflikto pusės vaidmenį Vakarų ir islamo civilizacijų susidūrimo kontekste prisiima itin noriai. Tik, žinoma, IV ideologai save mato ne iš šėtoniškosios, o atvirkščiai – iš gėrio pusės, kuriai tikslas pateisina bet kokias priemones.
Lyg itin pavojinga sekta, skelbianti apie lemiamą susidūrimą prieš pasaulio pabaigą – savotišką Armagedono versiją, IV kryptingai puoselėja savo barbarišką įvaizdį, tačiau sugeba ne tik neatstumti viso musulmoniškojo pasaulio, bet ir pritraukti naujų kovotojų iš, regis, radikalumu ar itin stipriu pamaldumu nepasižyminčių šeimų. Kaip jiems tai pavyksta?
Islamas sulaukė antrojo pranašo?
Mosulo užėmimą JAV žvalgyba stebėjo ne tik su nerimu, bet ir su dideliu susidomėjimu, mat viešumoje po metų pertraukos pasirodė Abu Bakras al Baghdadi. Didžiojoje Mosulo al Nuri mečetėje al Baghdadi dar pernai rėžė ugningą kalbą. Jo pasirodymas sukėlė audrą. Nors Vakarų šalyse bandyta šaipytis iš šio asmens veid¬mainiškumo, mat kalbėdamas apie Vakarų supuvimą, komercializmą ir iškrypimą, pats mūvėjo prabangų „Rolex“ laikrodį, al Baghdadi autoritetu mečetėje niekas nesuabejojo. Jokios kritikos, nė krislelio abejonių šio žmogaus žodžiais, nes jis – ne šiaip IV įkūrėjas ir faktinis lyderis.
Al Baghdadi tėra kitas Ibrahimo Awado al Badri vardas. Gimęs 1971 m. senajame Samaros mieste Irake, jis nuo mažens garsėjo pamaldumu, nors buvo drovus ir atsiskyręs nuo aplinkinių. Valdyti al Baghdadi išmoko dar jaunystėje, ir ne iš bet ko, o studijuodamas Koraną Sadamo Huseino įkurtame universitete. Siekdamas įgyti religingų irakiečių palankumą, diktatorius sumokėjo už būsimojo IV lyderio ir dar 30 000 studentų studijas. Al Baghdadi uoliai studijavo Koraną ir stebėjo propagandinius diktatoriaus triukus, kaip geležine ranka ir kartu populistiniais metodais pelnyti besąlygišką paklusnumą bei meilę. Jo uolumas atsipirko ir vyras užsitarnavo pagarbą, o dėl savo griežtų pasisakymų po JAV invazijos į Iraką 2003 m. buvo trumpam patekęs į amerikiečių nelaisvę.
Būsimasis IV vadovas mokėsi ir iš amerikiečių elgesio – stengėsi įžvelgti jų stipriąsias ir silpnąsias vietas, pajusti, kaip būtų galima nukreipti visuomenę prieš okupacines pajėgas. Tačiau labiausiai dešimt mėnesių amerikiečių kalėjime praleidęs al Baghdadi išsiskyrė pamokslininko vaidmeniu. Jis iškilo kaip lyderis ir kalinių karalius, be kurio žinios nevykdavo joks streikas, pamaldos ar pasitarimas. Lyderio savybės ir amerikiečių neapdairumas padėjo būsimajam teroristų grupuotės vadeivai užmegzti ryšius su buvusiais Huseino slaptųjų tarnybų atstovais – daugiausia sunitais, kurie kalėjo tame pačiame kalėjime. Išėjęs iš kalėjimo, į IV grupuotę jis priviliojo nemažai buvusių Irako žvalgybos pareigūnų, kurie suteikė vertingos informacijos ir įgūdžių. „Jeigu ne amerikiečių kalėjimai Irake, šiandien nebūtų Islamo valstybės. Tas kalėjimas buvo mūsų inkubatorius, jis suformavo mūsų ideologiją“, – teigė vienas su al Baghdadi kalėjęs irakietis.
Nuo pasirodymo pagrindinėje Mosulo mečetėje al Baghdadi vadinasi kalifu – pirmuoju per beveik šimtmetį. Tokia garbė suteikiama itin retai, o visuotinai pripažįstama dar rečiau, tačiau jis nesikrato kalifo – visų musulmonų valdovo – vaidmens.
Tradiciškai kalifatas vienijo musulmonų sunitų – vyraujančios islamo krypties – politinę ir religinę valdžią. Neatsitiktinai al Baghdadi pasirinktas vardas sutampa su VII a. gyvenusio pirmojo kalifo Abu Bakro, pranašo Mahometo sekėjo, vardu. Net jei kalifatas, kaip valdymo forma, yra ginčytina, sutariama, kad kalifų (ypač pirmųjų) valdymo laikais islamas veržliai ir sėkmingai plėtėsi po pasaulį. Teoriškai būtent kalifate įprasta įvesti griežtą šariato teisę – pažodinį islamo dogmų interpretavimą, taisykles vyrams ir moterims, VII a. menančias bausmes. O šariato teisės įgyvendinimą prižiūrėtų vienas lyderis, nors nuo pat islamo įsitvirtinimo pradžios į kalifo sostą pretenzijas neretai reikšdavo keli asmenys.
Lygiai taip pat ne viena islamistinė grupuotė jau reiškė pretenzijas į kalifato atgaivinimą – nuo nesmurtinės Hizb ut-Tahrir iki Al Qaeda. Bet kol kas tik IV su al Baghdadi pavyko pasiekti tai, ko nė vienai grupuotei dar nėra pavykę padaryti šimtmečius. Todėl bandymai menkinti IV įvaizdį ne tik neatgrasė musulmonų nuo šios grupuotės, bet priešingai – dar labiau sutelkė dėmesį į teroristų retoriką ir veiksmus. O šie, nepaisant veidmainiavimo, pasižymi stulbinančiu nuoseklumu ir užburiančia įtaiga.
Žiauri grupuotė, kuri pranoko mokytojus
IV ir kitų mažesniųjų organizacijų katalizatoriumi tapo JAV pajėgų įsiveržimai – iš pradžių į Afganistaną, vėliau – į Iraką. Ypač pastarojoje šalyje suvešėjo keliolika skirtingų grupuočių, tarp kurių buvo ir „Jama’at al Tawhid wal Jihad“. Dabar jau nedaugelis pamena, kad šiai grupuotei vadovavo jordanietis gydytojas Abu Musabas al Zarqawi. Būtent jo dėka ši organizacija išgarsėjo savo žiaurumu – 2004 m. pasaulis pirmą kartą išvydo, kaip islamistai pjausto įkaitams galvas ir visa tai kruopščiai filmuoja.
„Jama’at al Tawhid wal Jihad“ ir asmeniškai al Zarqawi susilaukė tuomet dar galinga laikytos Al Qaeda dėmesio ir prisiekė jai savo ištikimybę. Ir jei vienas JAV įsiveržimo į Iraką motyvų 2003 m. buvo vėliau nepasitvirtinę įtarimai dėl Al Qaeda ryšių su Huseino režimu, tai al Zarqawi iš tikrųjų įtvirtino juodą Al Qaeda vėliavą Irake. Al Qaeda tapo savotiškais mokytojais jaunesniam broliui. Beje, itin panašią vėliavą dabar naudoja pati IV, kuri, augant al Zarqawi ambicijoms, buvo įsteigta kaip atskira grupuotė 2006 m.
Vis dėlto Al Qaeda ir IV interesai greitai išsiskyrė. Ir ne tik dėl lyderystės, bet ir pačios kovos principų skirtumų: bin Ladenas deklaravo tikslą išstumti Vakarų šalis iš musulmoniškų šalių, pirmiausia jo gimtosios Saudo Arabijos, o iš pradžių gerokai kuklesne galia pasižymėjusios IV ambicijos jau tuomet paradoksaliai pranoko vyresniojo brolio slapčiausias svajones.
Po visą pasaulį medžiojami „Al Qaeda“ vadai pamažu buvo izoliuoti ir neteko galios, tuo tarpu IV vadovybė, nepaisant al Zarqawi žūties (2006) ir tariamo jo organizacijos išardymo, tiesiog ištirpo tarp kitų grupuočių. Iš kelių vėliau žuvusių al Zarqawi sekėjų IV vairą perėmęs al Baghdadi taip pat kurį laiką slėpėsi pogrindyje. Bet griežtais religinės ir politinės valdžios samplaikos principais pagrįsta organizacijos struktūra išliko – IV ideologija giliai įleido šaknis. O iš šaknų sudygo ir medžiai, kurie dabar barsto vaisius – po IV vėliava besikaunančius islamistus.
Al Zarqawi netrūko žiaurumo, bet daugelio IV ideologų nuomone, jis neturėjo strateginio mąstymo. Al Baghdadi pasirodė esąs visai kito kalibro žaidėjas. Pajutęs, kad po Al Qaeda Irake sutriuškinimo 2008–2009 m. atsirado terpė, ir amerikiečiams po kelerių metų išvedus savo pajėgas, al Baghdadi ėmė veikti. Žibalo į ugnį įpylė ir išsiplėtęs Sirijos pilietinis karas, kuriame iškilo prieš Basharo al Asado režimą besikaunantys vadinamieji nuosaikieji sukilėliai, kuriuos rėmė JAV, ir radikaliosios grupuotės. Suvienijęs keletą grupuočių po viena Islamo valstybės vėliava, al Baghdadi subūrė dešimtis tūkstančių kovotojų ir atsikratė savotiško Al Qaeda bagažo. Iš eilinės grupuotės IV tapo nepriklausoma ir reikšminga karine jėga, o svarbiausia – šios jėgos lyderis sugebėjo užkrėsti didelę dalį sunitų savo ideologija ir religiniu naratyvu.
Viduramžiška retorika, modernios priemonės
Protu nesuvokiami žiaurumo pavyzdžiai – žmonių uždaužymas akmenimis, mėtymas nuo stogų, galūnių kapojimas ir masinės egzekucijos gatvėse – yra viena įbauginimo ir valdžios konsolidavimo priemonių. Jei pagal griežtą VII a. islamo dogmų interpretavimą tokios bausmės yra leistinos, IV ideologai stebisi, kodėl jie, grąžinantys chaose ir skurde skendinčiam musulmoniškajam pasauliui kalifato tvarką, neturėtų naudotis leidžiamomis priemonėmis?
Tai yra antroji Vakarų klaida. Mes, religinius karus XVIII a. pamiršusios krikščioniškosios Europos žmonės, nesuprantame, kad islamas iš esmės liko viduramžiška religija. Ir net jei pažodiniai, pirmykščių dogmų interpretavimai priimtini tik menkai daliai musulmonų, šio skaičiaus užtenka, kad valdžios siekiantys ambicingieji IV vadovai sugebėtų valdyti dideles teritorijas. O juk kalifato siekis yra ne kas kita, kaip valdžia ir jos godulys. Kitokia, nei mums įprasta, forma, tačiau esmė lieka ta pati.
Vakaruose priimtini demokratiniai valdžios siekio būdai islamistams yra nepriimtini dėl religinių ar kultūrinių įsitikinimų, tačiau vien dėl šios priežasties valdžios siekis islamistams nėra svetimas. IV nariai mėto homoseksualus nuo stogų, uždaužo juos akmenimis, rykštėmis centrinėse miestų aikštėse plaka vakarietiškas vertybes išpažįstančius žmones. Islamo priešus jie gali nukryžiuoti, sudeginti ar atiduoti į vergovę. Būtent dėl to netgi daugelis islamo tyrinėtojų vadina IV anti-islamiška. Politkorektiškai tai yra teisybė, bet kartu ir patogu, baiminantis prisiminti vaidmenį, kurį istoriškai vaidino religijos pradininkai. Ne tik IV lyderiai, bet ir eiliniai kovotojai įsijaučia į pamokslininkų vaidmenį ir pažodžiui, visiškai rimtai cituoja ankstyvuosius islamo tekstus.
Iš tikrųjų viskas, kas susiję su IV iškilimu, turi galybę vidinių ir išorinių prieštaravimų. Jėgą įgavusi IV remiasi smurtu bei griežtu interpretavimu ir savo egzistenciją pateisina musulmonų kova prieš kitatikius, nes pirmieji musulmonai buvo apsupti kitatikių ir matė vienintelę priemonę išgyventi – plėtimąsi kardo pagalba. Tuo pat metu IV propagandistai naujus rekrūtus vilioja materialiomis vertybėmis: nerūpestingu gyvenimu, nemokamu maitinimu, prabangiais automobiliais, grobiu, moterimis, vilomis su baseinais. Nenuostabu, kad Europos didmiesčių musulmoniškuose getuose be darbo, vilties ir ateities užaugę jaunieji musulmonai neretai labai greitai pasiduoda tokioms IV pagundoms.
Moderniąsias technologijas kitiems musulmonams draudžiantys vietinės reikšmės IV kovotojų vadai patys naudoja brangią įrangą ir pasitelkia profesionalus, kai reikia filmuoti įkaitų egzekucijas. Pasaulio žiniasklaida iki šiol neretai užkimba ant IV numesto kabliuko – tarsi Holivudo studijoje nufilmuotų, puikiai sumontuotų egzekucijų vaizdo įrašų, kurie neprimena drebančia kamera filmuotų pirmųjų vaizdų su al Zarqawi grasinimais pasauliui.
Taigi IV nariai, pristatantys save kaip tikriausius pranašo Mahometo tiesų sekėjus, dažnai kalba kodais, aliuzijomis į pirmuosius islamo tekstus ir atrodo senamadiški moderniesiems musulmonams, nepaisant jų naudojamų naujausių technologijų. Tad net jei grupuotė pritraukia įvairaus plauko psichopatų, nuotykių ieškotojų ar religingais staiga tapusių jaunų musulmonų, labai greitai naujieji nariai supranta, kad jie nusikėlė laiko mašina kone į Viduramžius.
Žinoma, tokioje terpėje išgyventi pavyksta ne visiems – yra ne vienas pavyzdys, kai IV nusivylę ir į Vakarų šalis sugrįžę jaunuoliai grauždavosi negavę pažadėtų gėrybių. Tačiau tie, kurie užsibūna ilgiau, dažniausiai suviliojami vieninteliu argumentu – vien jų kova jiems garantuoja patekimą į rojų, aukščiausią kiekvieno musulmono siekį.
Išgyventi, vadinasi, plėstis
Įtvirtinusi savo, kaip politinio ir religinio instituto, įvaizdį, IV neatsitiktinai pasirinko kalifato modelį, mat tik kalifatas gali nugalėti blogį – islamo priešus. Itin pamaldūs musulmonai tiki Paskutiniojo teismo diena, kuri simbolizuos kruviną ir lemiamą gėrio ir blogio jėgų mūšį. Jis įvyks Sirijoje, prie Dabiko miesto, kur susitiks musulmonų ir „Romos“ kariaunos.
Šiuo atveju „Romos“ kariuomenei atstovauja krikščioniškosios Vakarų šalys, pirmiausia JAV, kurios, anot pranašystės, patirs pralaimėjimą. Islamo pergalė leis musulmonams užkariauti visą pasaulį. IV propagandistai išsijuosę skatina šios pranašystės sklaidą ir stiprina įspūdį, kad būtent jų vadas, kalifas, bus tas, kuris visus musulmonus ves į pergalę.
Čia ir slypi šios grupuotės pavojus: jai sėkmingai plečiantis, auga ir įtikėjusiųjų skaičius. Neatsitiktinai IV ambicijos primena pirmuosius musulmonų užkariavimus – islamistai siekia ne tik visiškai perimti Irako, Sirijos, Jemeno, Somalio, Libijos ir Nigerijos kontrolę, bet ir plėstis į Egiptą, Tunisą, branduolinį ginklą turintį Pakistaną. Šių valstybių sienos islamistams neegzistuoja. Išties tarp Irako ir Sirijos siena faktiškai neegzistuoja, mat šias teritorijas kontroliuoja laisvai keliaujantys IV teroristai.
Tad nors paprasčiausia IV strategija yra tiesiog išgyventi, geležinė imperijų kūrimo taisyklė numato, kad norėdamas išgyventi priešiškoje aplinkoje, pajauti nenumaldomą norą plėstis. Plėtra reiškia ne tik neišvengiamą konfliktą (kuris traukia norinčius pasireikšti), bet ir galutinę pergalę (arba pralaimėjimą, nors tai ideologams – jokia išeitis) bei stabilumo laikotarpį. Tokio laikotarpio yra išsiilgę daugelis musulmonų, netgi nepritariančių IV veikimo būdams.
Todėl kol kas net efektyviausias žinomas būdas – intensyvi antskrydžių kampanija – negali nei palaužti IV stuburo, nei sunaikinti besiplečiančios organizacijos. Nes tai yra ne šiaip grupuotė ar judėjimas, bet ir idėja. Norint sunaikinti ambicingą perspektyvą islamo pasauliui siūlančią organizaciją, pirmiausia reikia pasiūlyti idėją, kuri užpildytų IV užimtą terpę – viskuo nusivylusių, žemesnės klasės religingų musulmonų širdis.