Tas atsakė: „Mokytojau, aš viso to laikausi nuo pat jaunystės.“ Jėzus meiliai pažvelgė į jį ir pasakė: „Vieno dalyko tau trūksta: eik parduok visa, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tuomet ateik ir sek paskui mane.“ Po šitų žodžių tasai apniuko ir nusiminęs pasitraukė, nes turėjo daug turto.

Jėzus apsidairė ir prabilo į mokinius: „Kaip sunku turtingiems įeiti į Dievo Karalystę!“ Mokiniai buvo nustebinti jo žodžių. Tada Jėzus vėl jiems tarė: „Vaikeliai, kaip sunku patekti į Dievo Karalystę! Lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui įeiti į Dievo Karalystę.“
Mokiniai dar labiau nustebo ir kalbėjosi: „Kas tada galės išsigelbėti?“ Jėzus pažvelgė į juos ir tarė: „Tai neįmanoma žmonėms, bet ne Dievui: Dievui viskas įmanoma.“

Tada Petras sakė jam: „Štai mes viską palikome ir sekėme paskui tave.“ Jėzus tarė: „Iš tiesų sakau jums: nėra nė vieno, kuris dėl manęs ir dėl Evangelijos paliktų namus, ar brolius, ar seseris, ar motiną, ar tėvą, ar vaikus, ar laukus ir kuris jau dabar, šiuo metu, negautų šimteriopai namų, brolių, seserų, motinų, vaikų ir laukų (kartu su persekiojimais) ir būsimajame pasaulyje – amžinojo gyvenimo.“ (Mk 10, 17–30)

„Kaip sunku turtingiems įeiti į Dievo Karalystę.“ Jėzus du kartus tai pakartoja šio sekmadienio Evangelijos tekste, po to dar priduria: „Lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui įeiti į Dievo Karalystę.“ Kalbama ne apie sunkumą, bet apie neįmanomybę.

Įdomu tai, kad viename seniausių Biblijos vertimų į gruzinų kalbą V amžiuje bandyta sušvelninti tokį semitų kalbėsenai būdingą perdėtą įvaizdį ir griebtasi hipotetiško graikų kalbos aiškinimo: graikiškai „kamêlos“ yra „kupranugaris“, o „kamìlos“ – „didelis jūrinis mazgas“. Senovės tarmėje abu žodžiai skambėjo vienodai.

Jėzus niekada nesmerkė paties turto ar žemės gėrybių. Tai, ką Jėzus smerkia, yra perdėtas prisirišimas prie pinigų ir turto, kai žmogus pradeda manyti, jog „jo gyvybė priklauso nuo turto“ arba kai „krauna turtus tik dėl savęs“. Biblija tai vadina „stabmeldyste“.
br. Ramūnas Mizgiris, OFM

Taip palyginimas įgyja daugiau logikos: adata ir mazgu surištas lynas yra priimtina priešprieša. Tačiau semitiškas paradoksas nepasitenkina tokia priešprieša, o nori daug įspūdingesnės. Tai, kad klasikinis aiškinimas ir interpretacija yra teisingi, patvirtina neginčijamas rabinų knygų posakis: „Lengviau drambliui pralįsti pro adatos skylutę…”

Taip šį posakį suprato ir mokiniai, kurie nustebę vienas kito klausė: „Kas tada galės išsigelbėti?“ Jėzus paaiškina, kad pačiam žmogui pasiekti arba susikurti išganymą neįmanoma. Ši galimybė arba dovana gaunama iš Dievo. Ir ji pasiūloma kiekvienam – tiek turtingam, tiek ir vargšui. Tad klausimo esmė yra ne „ar turtuolis išsigelbės?“, bet – „koks turtuolis išsigelbės?“

Jėzus niekada nesmerkė paties turto ar žemės gėrybių. Tarp jo draugų yra ir Juozapas iš Arimatėjos, „turtingas žmogus“ (Mt 27, 57), ir Zachiejus, kurį išganymas taip pat pasiekė (Lk 19, 9), nors jis ir pasiliko pusę savo turto, kuris turėjo būti nemažas, nes Zachiejus vertėsi to meto pelningu verslu – rinko mokesčius.

Tai, ką Jėzus smerkia, yra perdėtas prisirišimas prie pinigų ir turto, kai žmogus pradeda manyti, jog „jo gyvybė priklauso nuo turto“ arba kai „krauna turtus tik dėl savęs“ (Lk 12, 13–21). Biblija tai vadina „stabmeldyste“ (Kol 3, 5; Ef 5, 5).

Prasminga Eucharistijos liturgijoje melstis atsigręžus į rytų pusę, kaip tą darė nuo pirmųjų amžių krikščionys, ir matyti tekančioje saulėje prisikėlusio Kristaus, kuris apšviečia pasaulį, simbolį, tačiau būtume stabmeldžiai, jei garbintume pačią saulę.

šiandien smulki išmalda ar labdara nebėra vienintelis būdas savo turtu pasitarnauti vargšams ir prisidėti prie bendro gėrio. Mūsų amžiuje svarbiau yra sąžiningai mokėti mokesčius, steigti naujas darbo vietas, darbininkams mokėti žmoniškus atlyginimus, kurti socialinės apsaugos tinklus, taupyti energijos išteklius, tausoti gamtą, rūpintis migrantų kilmės šalių stabilizavimu.
br. Ramūnas Mizgiris, OFM

Yra svarbu pasirūpinti reikalingu uždarbiu, kad galėtume gyventi ir tarnauti žmonėms bei Dievui, tačiau būtume stabmeldžiai, jei ieškotume pinigų tik dėl jų turėjimo ar egoistinio mėgavimosi jais. Bažnyčios tėvai pinigus gretina su stabais, kurie yra dievybių atvaizdai.

Nors tie stabai ir būtų meno šedevrai, tačiau tikėti, jog jų auksas ar brangakmenis gali mus išgelbėti, reikštų nusiritimą į pagonišką stabmeldystę. Godumas ir šykštumas, virtę stabais, sukuria alternatyvų Dievui pasaulį, keičia teologinių dorybių objektą: tikėjimas, viltis ir meilė pamažu krypsta ne į Dievą, bet – į pinigą.

Jėzus nurodo išeities kelią iš šios pavojingos situacijos: „Kraukitės lobį danguje, kur nei kandys, nei rūdys neėda“ (Mt 6, 20); „Darykitės bičiulių su apgaulingu pinigu, kad, galui atėjus, jie priimtų jus į amžinąsias padangtes“ (Lk 16, 9).

Šv. Augustinas († 430) sako: „Kad būtų saugu, daugelis stengiasi užkasti savo pinigus po žeme, kartais net visam gyvenimui. Bet kodėl jų nepalaidoti danguje, kur yra daug saugiau ir kur, vieną dieną, juos vėl atrastum amžinai? Kaip tai padaryti? Tai paprasta: Dievas tau duoda vargšuose nešikų, kurie keliauja ten, kur ir tu viliesi vieną dieną nuvykti. Dievas čia, vargšuose, stokoja ir jis tau sugrąžins, kai tu būsi anapus.“

Be abejo, šiandien smulki išmalda ar labdara nebėra vienintelis būdas savo turtu pasitarnauti vargšams ir prisidėti prie bendro gėrio. Mūsų amžiuje svarbiau yra sąžiningai mokėti mokesčius, steigti naujas darbo vietas, darbininkams mokėti žmoniškus atlyginimus, kurti socialinės apsaugos tinklus, taupyti energijos išteklius, tausoti gamtą, rūpintis migrantų kilmės šalių stabilizavimu.

Finansinių, ekologinių ir užplūdusių migrantų krizių bei nykstančios Vakarų civilizacijos akivaizdoje aiškiai matome, kad toks žmogaus sąmoningumas vargiai įmanomas be Dievo. Išties pats žmogus nepajėgus ištraukti kupranugario pro adatos ausį.