Į mūsų šiai temai skirtą Memorandumą „Kuriuo keliu eisime: Graikijos ar Airijos?“ , keletą viešai skelbtų publikacijų (A. Kubilius „Lietuvos „ekonominio stebuklo“ demontažas: realybės paveikslas“) ir Seimo salėje š. m. rugsėjo 24 d. organizuotą viešą diskusiją „Ilgalaikė Lietuvos eksporto stagnacija: priežastys, pasekmės ir ką daryti?“ valdžios atstovai paskubėjo atsakyti keletu pastarojo meto publikacijų: ministro E. Gusto publikacija „Mūsų siekis – kuo platesnės eksporto galimybės šalies verslui“, kaip yra viskas gerai su Lietuvos eksportu, nes ministras intensyviai ieško naujų rinkų Lietuvos eksportui (nesenai tai darė net egzotiškoje Kolumbijoje), propagandine patyrusio socialdemokrato, ilgą laiką dirbusio švietimo ir mokslo viceministru, o dabar Vyriausybės vicekancleriu R. Vaitkaus publikacija „Konservatorių pamokymai dėl mokslo politikos: žodžiai vieni, veiksmai kiti“ , kad dėl visko, taip pat ir dėl blogos „Sumanios specializacijos“ strategijos, kurią rengė dabartinė valdžia, vis tiek yra kalti konservatoriai, ir gana dalykiška ūkio viceministro, taip pat socialdemokrato M. Skarupsko publikacija „Atsakymas opozicijos lyderiams, arba Sumanioji specializacija žaliems“, bandanti paaiškinti, kad valdžios parengta strategija yra tiesiog gera, nes brėžia specifinį, „lietuvišką“ inovatyvios ekonomikos plėtojimo kelią, kadangi Lietuvai netinka mūsų siūlomas apsisprendimas tarp to, kuriuo keliu toliau eisime: graikišku ar airišku. Anot viceministro – eisime savuoju, lietuvišku keliu.
Socialdemokratų karšta reakcija į mūsų raginimą ir kvietimą dalykiškai diskutuoti ir tartis dėl ypa
svarbios Lietuvos ateičiai programos, kuriai bus skiriami didžiuliai europinių lėšų resursai, akivaizdžiai rodo, jog ir patiems socialdemokratams pakanka išminties suvokti, jog parengtas „Sumanios specializacijos“ programos variantas kol kas yra tikrai silpnas, garantuojantis tik viena: kad milžiniškos lėšos bus „įsisavintos“, jas išdalinant po trupinėlį, tačiau jokie didesni valstybės masto tikslai nebus pasiekti, nes pats strategijos dokumentas akivaizdžiai įrodo, kad kol kas pati valdžia tokių tikslų nesugeba formuluoti. Todėl socialdemokratai ir slepiasi po propagandine, bet ne dalykine diskusija.
Kodėl taip yra, paaiškėja iš vieno dokumento, kurį dar šių metų rugpjūčio 13 dieną savo įsakymu patvirtino švietimo ir mokslo ministrė A. Pitrėnienė. Tai labai ilgo ir biurokratiškai sudėtingo pavadinimo dokumentas, kurį sutrumpintai pavadinsime „Sumanios specializacijos programų Švietimo ir mokslo ministerijos valdymo srityje įgyvendinimo veiksmų planas“ (toliau – Veiksmų planas). Šiame dokumente ministerija apibrėžia, kokiems konkretiems projektams ministerija, valdanti apie pusę šios milžiniškos, 600 mln. eurų sumos, skirtos inovatyviai plėtrai iki 2020 metų, planuoja šias lėšas išleisti.
Pavarčius dokumentą paaiškėja, kad ministerija labai mėgsta „smart bricks“, tai yra „sumanias plytas“, arba dar paprasčiau – mėgsta dideles statybas, o ne „sumanios ekonomikos“, tai yra ekonomikos, paremtos inovacijomis, plėtrą. Iš Veiksmų plano aiškėja, kad net 225 mln. eurų bus skirta tokiam uždaviniui: „sutelkti ir atnaujinti studijų ir MTEP infrastruktūrą, sudaryti sąlygas veiksmingai ją naudoti įgyvendinant MTEPI prioritetus“, o ką ši sudėtinga biurokratiška abrakadabra reiškia, galima suprasti iš eilučių, kuriomis apibrėžiami konkretūs projektai, kurių keletą pavyzdžių yra verta pacituoti:
„Lietuvos muzikos ir teatro akademijos miestelio Olandų g., Vilniuje statyba (I etapas)“ (13,033 mln. eurų); „Studijų infrastruktūros modernizavimas Vilniaus Dailės Akademijos Kauno fakultete“ (3,620 mln. eurų); „Lietuvos sporto universiteto MTEP ir studijų teikimo centro Birutės g. 19, Birštone įkūrimas“ (1,013 mln. eurų); „Šiaulių universiteto I rūmų (P. Višinskio g. 25) pastato kapitalinis remontas (I etapas)“ (1,361 mln. eurų).
Negaliu prieštarauti Muzikos ir teatro Akademijos planams pagaliau išspręsti savo patalpų problemas, negaliu ginčytis dėl Šaulių universiteto ar Dailės Akademijos planų atnaujinti savo pastatus, net ir sportininkų planams turėti savo centrą Birštone nedrįstu prieštarauti. Bet niekaip nesuprantu, ką visi šie gražūs atskirų universitetų planai turi bendro su siekiu plėtoti Lietuvoje inovatyvią ekonomiką ir daugiau investuoti į su tuo susijusius, tokios ekonomikos plėtrai reikalingus mokslinius tyrimus.
O panašių projektų, įtrauktų į Veiksmų planą, yra net kelios dešimtys, kuriuose numatyta vien tik naujų fakultetų ar naujų laboratorijų statyba. Turbūt tarp tokių projektų yra ir tikrai susijusių su inovatyvių tyrimų ar inovatyvios ekonomikos galima plėtra, tačiau beskaitydamas tokį Veiksmų planą negali atsikratyti įspūdžio, kad ministerijai yra visiškai nesvarbu tokių projektų tikslas ir turinys, o svarbu yra tik vienas dalykas – tai „statyti“. Statyti daug ir už didelius pinigus. Todėl ir tenka tokią programą vadinti ne „smart specialization“ programa, kuri turėtų būti skirta Lietuvos inovatyvios ekonomikos potencialo vystymui (kaip tai prieš 25 metus padarė Airija), bet lietuviška „smart bricks“ (tai yra „sumanių plytų“) programa, kai pinigai yra tiesiog „įsisavinami“, nekeliant sau klausimo, kokio bendro valstybinio tikslo yra tikimasi pasiekti.
Jeigu Lietuva nenori mokytis iš Airijos patirties, gali pasimokyti iš nesenos Pietų Korėjos patirties, kai Korėjos valdžia, matydama globalias inovatyvios ekonomikos tendencijas bei atsirandantį Pietų Korėjos mokslinį ir gamybinį potencialą fotonikos srityje, ėmėsi iniciatyvos ir paskelbė ambicingą planą, kad Korėjos Gwangju regione bus plėtojamas Gwangju Fotonikos Klasteris, kuris turi siekti patekti tarp pasaulio geriausių šios srities klasterių trejeto. Valstybė sutelkė resursus į tokio tikslo pasiekimą, ir regionas, kuris po 1997 metų Azijos krizės faktiškai buvo bankrutavęs, labai greitai išsiveržė į pasaulinę fotonikos lyderystę, nors prieš tai garsėjo tik automobilių pramone, kurią minėtoji krizė regione visiškai sužlugdė.
Kaip rašoma EBPO (OECD) ataskaitoje apie pasaulio valstybių patirtį plėtojant „sumanią specializaciją“, esminį vaidmenį siekiant šio Fotonikos Klasterio sėkmės suvaidino Korėjos ir minėto regiono valdžia, kurios išdrįso aiškiai išskirti strateginį fotonikos prioritetą ir jo plėtotei sukoncentravo reikalingus finansinius ir žmogiškuosius resursus.
Lietuvoje mes vis dar to nesugebame padaryti, nesugebame aiškiai pasakyti, kad esmines lėšas investuosime tik į keletą svarbiausių inovatyvios ekonomikos sektorių, ypač tokių, kuriuose jau esame pasiekę ir globalios sėkmės rezultatų. nedrįstame pasiskelbti, kad Lietuva sieks tapti pasaulinio lygmens biotechnologijų, fotonikos ar IT hub'u, kad siekdami tokių aiškiai apibrėžtų tikslų investuosime į kompleksines programas, skirtas tokių tikslų pasiekimui: bakalaurus, magistrus ir doktorantus šiose srityse siųsime mokytis į oksfordus ir masačiusetsus, iš ten kviesimės geriausią profesūrą ir moderniausias laboratorijas, steigsime šioms sritims pritaikytus rizikos kapitalo fondus ir Lietuvoje sudarysime išskirtines sąlygas plėtotis ne tik IT srities startuoliams. Galų gale, kad mūsų Ūkio ministrai važinės ne į Kolumbiją, kuri kol kas garsėja tik savo narkotikų mafija, bet važinės į susitikimus su globalių biotechnologijų ar fotonikos kompanijų vadovais, viliodami juos investuoti į Lietuvoje besiplėtojančius pasaulinio lygmens hub'us.
Visa tai būtų galima pasiekti. Bet tam reikia protingos, o ne propagandinės diskusijos. Deja, Lietuvoje vis dar madinga galvoti, kad išminties stoką galima nesunkiai pridengti propagandinio įkarščio pertekliumi. Laikas jau išaugti iš tokių vaikiškos „smėlio dėžės“ principų, kai į kritinius racionalius pastebėjimus atsakoma primityviu – o jūs patys kalti. Modernios, konkurencingos, globalios ekonomikos kūrimui Lietuvoje reikia valstybės išmintingos lyderystės, o tai gimsta tik išmintingų diskusijų keliu. Tam reikia diskusijų tradicijų ir tradicinių formatų, kur, išvengiant propagandinių klišių, būtų galima diskutuoti ir tartis dėl valstybės ilgalaikių tikslų ir būdų, kaip jie gali būti pasiekti. To šiuo metu Lietuvoje labiausiai ir trūksta, o to rezultatas yra apverktinas: valdžia ir toliau yra įsitikinusi, kad „smart bricks“ programa padės ne tik statybų verslui Lietuvoje, bet ir atgaivins stagnuojantį Lietuvos eksportą.
Tai suprasdami savo Memorandumu ir pasiūlėme pirmiausia diskutuoti ir tartis, kaip pagreitinti Lietuvos sėkmę. Valdžia kol kas galvoja, kad artėjant Seimo rinkimams pinigai, pažadėti didelėms statyboms ir jų sėkmei, yra svarbiau nei ilgalaikės inovatyvios ekonomikos perspektyvos, kurias tokios investicijos tik į statybas, kad ir susijusias su universitetais ar fakultetais, nutolina, o ne priartina.
Bet diskutuoti vis tiek reikia, nes po dešimtmečių apie mūsų kartą bus atsimenama ne kas kuriais metais kokius rinkimus laimėjo, o tai, ar mes sugebėjome susitarti dėl valstybės prioritetų ir taip sukurti „lietuviškos sėkmės“ istoriją, kuri savo garsumu konkuruotų su „airiškos sėkmės“ istorija, ar tokią galimybę praradome ir leidome Lietuvai nuslinkti į „graikiškąją“ trajektoriją. Kadangi valdžia į tokias diskusijas kol kas nesiveržia, tai mes ėmėmės iniciatyvos ir Seime buriame įvairių frakcijų atstovų grupę „Už pažangią ir ekonomiškai stiprią Lietuvą“, kurios tikslas ir bus išmintingomis diskusijomis padėti Lietuvai išvengti „smart bricks“ strateginių klaidų, nes tai Lietuvai projektuoja graikišką, o ne airišką scenarijų.