Prisiminiau. Žinote, kas tai yra? Ogi plačiai žiniasklaidos priemonėse išdiskutuoti garsieji KGB metodai. Sunku patikėti, kad taip nepriklausomoje Lietuvoje elgiasi save garsiai kaip šalies patriotus įvardijantys politikai.
Bet išties įsitikinkime tuo – pasidairykime visagaliame internete, ten informacijos apie šią baisią Sovietų Sąjungos specialiąją tarnybą ir jos propagandistus KGB agentus gausu.
Ypač apie KGB klasika vadinamus ištobulintus šios struktūros darbo, t. y. susidorojimo su neparankiais asmenimis, metodus. O ta klasika štai kokia:
-KGB psichologinio poveikio priemonės – kompromitavimas, propaganda, dezinformacija.
-KGB propagandinio karo metodai – sąmokslo teorijos, melas, šmeižtas ir falsifikacijos.
Dar nepastebite sąsajų su konservatorių veiklos metodais ir priemonėmis? Nagi, pasižiūrėkime ir palyginkime.
Viena iš dažniausiai taikytų KGB veiklos priemonių – kompromitavimas, t. y. neigiamos viešosios nuomonės apie jiems neparankius asmenis formavimas visuomenėje siekiant susilpninti priešininkų pozicijas, veiklą, mažinti rėmėjų gretas ir pateisinti savo veiksmus, t. y. vykdomą susidorojimą. Kompromituojančios medžiagos ieškota žmogaus praeityje, jo veikloje, aplinkoje ir t.t. Jei nieko bloga iškapstyti nepavyksta – ne bėda. Kompromatą juk galima sukurti! Jei faktų nėra, galima iškraipyti ir teigiamą informaciją, tendencingai interpretuoti įvykius, žodžius, veiksmus, tiesiog sukurti melą, siekiant sukelti visuomenės nepasitikėjimą kompromituojamu asmeniu.
Konservatorius A. Anušauskas kompromitavimą yra pavadinęs KGB iki tobulybės ištobulintu metodu. Jis net knygą apie KGB metodus yra parašęs. Štai kokį KGB reikalų žinovą turi konservatoriai savo gretose!
Populiari kompromitavimo forma buvo šmeižto ir melo akcijos spaudoje. Propagandos akcijos turėjo formuoti neigiamą visuomenės požiūrį į neparankų asmenį. Akivaizdu, kad į šią priemonę konservatoriai nespjauna. Bet kiek jiems reikia vargti, kai tas visuomenės požiūris į Premjerą, atsispindintis reitinguose, yra teigiamas tokiu mastu!
Beprecedentį tendencingą ir pastovų puolimą be argumentų, pagrįstą melu bei palydimą „o gal?“, „galimai“ ir klasikiniu konservatorių „kas galėtų paneigti?“, galima vadinti KGB pamėgtu psichologiniu spaudimu ne tik asmeniui, bet ir visuomenei. KGB pasirinkdavo taikinius iš žiniasklaidos atstovų, bandydavo prie jų prieiti, sutarti dėl bendradarbiavimo. Sutikite – tendencingi straipsniai spaudoje ar portale yra galingas ginklas. Ne veltui sakoma, kad politiką galima užmušti laikraščiu. Kažką labai primena iš pastarųjų įvykių, ar ne?
Nors dažnai konservatorių pastarųjų dienų nieko su realybe neturintys rėksmingi pasisakymai atrodo kaip marazmatiški kliedesiai, neapsigaukite – jie paleido į apyvartą visą seną ir išbandytą KGB propagandinį arsenalą.
Juk kalbėdamas apie buvusių kagėbistų įtaką dabartinės Lietuvos gyvenimui, ir konservatorius A. Anušauskas tikino, kad kai kurie jų dabar yra politikoje. Turbūt jis juos gerai pažįsta.
Tiesa, visų KGB priemonių ir metodų galimybių konservatoriai dar neišsėmė. Susidorojimui su neparankiais asmenimis buvo populiarus įkalinimas ir psichiatrinė prievarta. Ypač slaptoms ir svarbioms akcijoms įgyvendinti KGB naudojo ir slaptas specialiąsias priemones, tokias kaip slaptų biologinių, cheminių, radioaktyvių priemonių taikymas arba žudymas imituojant savižudybes ar nelaimingus atsitikimus. Prisiminkime konservatoriaus A. Petrusevičiaus ginklų gamybos istoriją, Juro Abromavičiaus žūtį, Savanorių Pakaunės maištą, Bražuolės tilto sprogdinimą - šie nusikaltimai taip ir liko iki galo neištirti.
Seime net buvo įkurta Laikinoji tyrimo komisija J.Abromavičiaus žūties aplinkybėms nustatyti. 2007 m. komisijos pateiktose išvadose teigiama, jog kai kurie politinės partijos – Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių) buvusieji ir dabartiniai vadovai siekė ir tebesiekia daryti poveikį teisėsaugos institucijoms ir pareigūnams, kurie tyrė J. Abromavičiaus nužudymą organizavusios ir įvykdžiusios teroristinės organizacijos požymių turinčios grupės asmenų veiklą.
Cituoju šiose išvadose pateiktą mintį: „J. Abromavičiaus nužudymą galima vertinti kaip žmogžudystę, įvykdytą teroristinės organizacijos požymių turinčios grupės asmenų, kurie turėjo ir tebeturi ryšių su kai kuriais politinių Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių), Krikščionių demokratų ir buvusios Demokratų partijos tuometiniais ir dabartiniais vadovais bei kitais šių partijų nariais“ (2007 m. gruodžio 5d.).
Neabejoju, kad šį rašinį konservatoriai tradiciškai pavadins kerštu. Ta proga jiems siūlyčiau prisiminti seną gerą posakį – „kelmui šaknys pasmirdo“ – ir gerai pasižiūrėti, iš kur ta smarvė, kuria siekiama apkaltinti kitus, sklinda. Ogi iš jų pačių.
Dabar trumpai apie mankurtus. Prisimenate – tai vergai, žmonės be atminties, kuriems atmintį sunaikindavo žiaurių žmonių ant galvos užmauta ir dykumos saulėje džiūstanti ką tik papjauto kupranugario sprando oda. Sakysite, o prie ko čia tie vargšai žmonės? Tiesa, tie žmonės ne prie ko. Bet panašų reiškinį matome šiandien. Pastebiu, kad ne mažiau nei džiūstanti kupranugario oda smegenis spausti ir atmintį sunaikinti gali beretė. Kaip gi kitaip paaiškinti kai kurių konservatorių atminties praradimą?
Pavyzdžiui, Kęstutis Masiulis. Prisimenate, koks jis buvo nustebęs, pasipiktinęs, susirūpinęs ir pasibaisėjęs faktu, kad viešųjų ryšių įmonės akcijų įsigijo su viešaisiais ryšiais visai nesusijęs žmogus. Tikrai su atmintimi šiam ponui visai prastai. Nes jei Masiulis sau taiko tuos pačius kriterijus, kuriuos taiko kitiems žmonėms, tai pagal savo turimas ar turėtas akcijas jis yra ir ekologinio žemės ūkio, ir naftos, ir aprangos prekių, ir pieno produktų gamybos, ir baldų, ir net tarptautinio agroverslo, ir dar kitų sričių specialistas... Štai kokios daugybės amatų meistras ir išmanytojas yra Kęstutis Masiulis. Gaila tik, kad be atminties. Klasikinis realybės neigimas, pasakytų psichiatrai.
O savo iškalbą pastarosiomis dienomis dosniai demonstruojantis A.Kubilius? Neabejotinai „beretė“ jo mąstymui taip pat turi žalingos įtakos. Kitaip jis prisimintų, kad, jam būnant Premjeru, jo sūnus Vytautas Kubilius, dirbo komunikacijos agentūros „Media Contacts“ direktoriumi ir, reikėtų pasidomėti, ar agentūros nelankė sėkmė viešuosiuose konkursuose, o gal įmonė pelnėsi kaip subrangovė?
Manau, apie tai reikėtų padiskutuoti išsamiau, tad detales plačiau aptarsime kitą kartą. Šįkart tik noriu pasakyti, kad tokie „pamiršti“ dalykai gali sužlugdyti ir likusių negausių gerbėjų tikėjimą Kubiliaus šventumu.